Trečioji originalios trilogijos dalis, priešistorė pirmajai, pasakojanti golemo atsiradimo istoriją. Aktoriaus Fritzo Feldto debiutinis filmas. Architektas Hansas Poelzigas specialiai šiam filmui sukūrė visas dekoracijas.

Rabinas, kabalos meistras, sukuria molinę būtybę golemą, kurio paskirtis yra padėti žydams nelaimės atveju.

Mano manymu, tai pavyzdinis monstrų filmas, įkvėpęs ir nustatęs standartus po jo eisiantiems panašaus pobūdžio kūriniams. Filmas puikiai sukasi apie žiūrovą labiausiai dominantį dalyką – monstrą. Jis greit prikeliamas gyvavimui ir kiekvienas rodomas įvykis yra glaudžiai su juo susijęs, bet apie golemą vėliau. Filmas labai puikiai atkartoja knygoje menkai minimą golemo atsiradimą ir priežastis, o po to pateikia savo įvykių virtinę, kuri yra puikiai išplėtota ir įdomi. Prie puikaus siužeto tai pat prisideda jau minėtos dekoracijos. Iš pažiūros paprastos detalės, tokios kaip sukti į viršų kylantys laiptai, yra labai malonios akiai, tuo pačiu jos teikia ir didelę pakartotinų peržiūrų vertę. Nevengiama ir masinių scenų, kurios pateikiamos ne pagal tuometinį braižą.

Golemas – akivaizdus frankenšteino serijos pirmtakas, taigi palyginimų, manau, neišvengsiu. Didelis, stiprus, nerangus ir menkai protaujantis padaras, besiskiriantis nuo frankenšteino monstro tik tuo, jog yra molinis, o tai tik dar viena problema siekiant jį nugalėti. Nors silpnąją vietą jis vis dėlto turi, bet pirmiau reikia ją žinoti. Originaliai skirtas gelbėti nuo nelaimių, bet dažniau naudojamas sunkiems jėgos reikalaujantiems darbams atlikti. Žiūrint filmą pamažu pradedi pastebėti, jog golemas pamažu stinga motyvacijos atlikti jam paskiriamus darbus, be to, ne taip kaip frankenšteino monstras, jis rodo akivaizdžias emocijas, tačiau visos jos neigiamos. Emocinis golemo susivokimas tik pastiprina įspūdį: kai tik jis susiraukia, gali tikėtis kažko nemalonaus. Apibendrinant, golemas yra tobulas monstras.

Vaidyba tiek golemo, tiek kitų aktorių yra puiki. Garso takelis neįspūdingas, tačiau gana tinkantis filmui. Efektai, nuo dekoracijų iki golemo prikėlimo ceremonijos ir scenų, kuriose aktoriai gali rimtai susižeisti ar net užsimušti, lenkia daugelį net dvidešimčia metų jaunesnių filmų.

Vieno svarbesnių suomių ankstyvojo kino režisieriaus Teuvo Puro filmas Pikti Burtai yra laikomas pirmuoju Suomijos siaubo filmu. Atstatytas vos 2010 spalio 27 dieną.

Jauna pora atsikelia gyventi į nuošalų vienkiemį. Vieną dieną jaunikio sesuo papasakoja jaunajai istoriją apie raganos prakeikimą, dėl kurio ji tapo akla. Per jaunosios neapdairumą ji taip pat užsitraukia šį nemalonų prakeiksmą.

Šis filmas mano dėmesį patraukė, aišku, tik dėl to, kad suomių siaubo filmų (ypač ankstyvųjų) yra tikrai nedaug. Atradau jį netyčia, naršydamas „karagarga“ trakeryje, o jokiuose forumuose ar kitur nemačiau jo minimo. Taigi žinant, jog filmas nėra žinomas net tarp entuziastų, galima manyti, kad jis nėra vertas dėmesio, bet iš tikrųjų yra visai kitaip. Vos pradėjus žiūrėti, šis kūrinys nustebina neįtikėtinai gera vaizdo kokybe (per visą filmą yra vos keli iškirpti kadrai bei labai nedaug juostos išdegimų) ir itin originaliu kameros filtrų panaudojimu, kuriais sukeliamas paros laiko bei praeities ir dabarties efektas. Kitas didelis filmo pliusas yra gana ekstremalios temos, tokios kaip išprievartavima, ar smurtas prieš vaikus. Tai puikiai išlaiko siaubo atmosferą ir priverčia prisiminti tokius kūrinius kaip Last House on the Left arba I Spit on Your Grave. Prisimenant raganą, galima paminėti ir menką fantastikos prieskonį, kuris jaučiamas trumpai ir nepalieka ilgesnio įspūdžio. Labiau filme įtraukia pagrindinio veikėjo vidinis konfliktas, kuris žiūrovą priverčia kankintis ir jaustis gana slogiai.

Vaidyba, nors dėl filmo kilmės neeilinė, yra gera. Garso takelis, tikriausiai įrašytas būtent atstatymui, yra nuostabus. Efektų nedaug, bet puikus jų atlikimas kelia įspūdį.

Filmas, kurį nuoširdžiai drįstu vadinti vienu pirmųjų shockerių kine.

Kalbamės su didelio atgarsio sulaukusio „Pašteto brolijos“ kūrėju Arūnu Eimuliu.

- Tai iš kur tie zombiai? Kaip kilo ši idėja, jau rašant scenarijų?
- Ji kilo mūsų scenaristui Mindaugui Valiukui, paskaičius laikraštyje apie kaimą, kuriame susiklostė nepalanki ekonominė situacija.

- Kokie didžiausi iššūkiai/keblumai vyko kuriant „Pašteto broliją“? Filmavimo/montavimo darbų trukmė?
- Filmavom kelis menesius, iš kurių vieną nuo ryto iki vakaro. Montažas ir apdirbimas vyko 2 metų eigoje.
Pradžioje aš asmeniškai nesuvokiau kaip tai bus sudėtinga, bet džiaugiuosi dėl to, nes nežinau ar būčiau pasiryžęs. Vienas iš keblumų buvo panardinti pagrindinį personažą purve, mes jį pririšom diržais ir tempėm į dugną, bet purvas vistiek kėlė jį į viršų. Labai alinantis buvo filmavimo grafikas – vieną mėnesį filmavom nuo ryto iki vakaro. Kartais būdavom taip pavargę, kad nesinorėdavo nieko filmuot. Kitą kartą nuvargęs įvažiavau į tokį trosą ir sudaužiau savo mašinos galinį stiklą.

- Jei būtų galimybė perkurti „Pašteto broliją“, ką darytumei kitaip?
- Aišku pridarėm daugybę klaidų, bet klaidos yra labai naudingas dalykas, kitaip nieko ir neišmoktum.

- Ką norėjai pasiekti/papasakoti šiuo short’u ir ar tai pavyko? Kokio pripažinimo filmas susilaukė?
- Mūsų tikslas buvo sukurti įdomų, įtraukiantį, bet tuo pačiu ir nestandartinį pasakojimą apie mažą žmogelį.
Filmas nuskynė įvairių apdovanojimų kinomanų festivalyje, susilaukė gerų kino profesionalų atsiliepimų bei buvo atrinktas ir parodytas dar keliuose festivaliuose.

Visiems puikia žinomos istorijos ekranizacija, besiskirianti nuo kitų tik tuo, jog ši versija vienintelė, kurioje atrandamas ir priešnuodis. Pagrindinį dvigubą vaidmenį atliekantis Kingas Bagotas (King Baggot) pats susikūrė misterio Haido makiažą.

Atrodo nelabai turiu ką ir pasakyti. Filmas puikiai seka novelę, viskas padaryta be priekaištų. Turbūt vienintelis dalykas, kurio negaliu nepaminėti, tai ekranizuotos smurto scenos. Ankstyvąjame kine smurto buvo vengiama, bet prisimenant novelę, tai turbūt įsimintiniausia jos vieta. Filmo kūrėjai tai pat to nepamiršo – nors smurtas ir cenzūruotas, visgi keista išvysti misterį Haidą užšokantį ant susižeidusio berniuko.

Vaidyba nuostabi: Kingas Bagotas neįtikėtinai gerai įkūnija misterį Haidą – žiūrint iš tikrųjų atrodo, jog Haidas nėra iš šio pasaulio; jo laikysena, eisena ir elgesys prie aplinkinių suteikia itin stiprų įspūdį ir, manau, gatvėje jį atskirtų kiekvienas. Efektų vos keletas, kuriuos mes jau matę chemijos pamokose. Garso takelio nėra, tad aš fonui užsidėjau Džo Renzeti (Joe Renzetti) garso takelį, kurtą filmams Basket Case ir Frankenhooker. Tai buvo OHO koks pasisekimas – taip maloniai viskas sutapo, jog pasibaigus filmui kelias minutes žiūrėjau į juodą ekraną, nes atrodė, jog filmo garso takelis dar eina.

Geras, neprailgstantis ir malonus akiai kūrinys.

1913-aisiais, pradėjus didėti publikos susidomėjimu kinu, žiūrovai pradėjo reikalauti autorinių filmų (author films). Tai filmai, paremti populiariais literatūros kūriniais. Tais pačiais metais buvo nufilmuotas filmas Der Andere, to pasekoje šis filmas tapo pirmuoju autoriniu filmu Vokietijoje, jei ne visame pasaulyje. Kūrinys paremtas spektakliu tuo pačiu pavadinimu. Tai puikiai pastebima žiūrint, nes filmas (pats suskaičiavau) naudoja tik penkias aikšteles filmavimui ir vos vieną kamerą. Taipogi, tai pirmasis aktoriaus Alberto Basermano pasirodymas kino ekranuose. Kaip ir spektaklis, filmas yra lengvai paremtas R.L. Stivensono „Daktaro Džekilio ir Misterio Haido“ (ang. The Strange Case of Dr. Jekyll and Mr. Hyde) istorija.

Daktaras Halersas išgirsta apie asmenybės susidvejinimą, bet palaiko tai tik kvailais prietarais. Po nelaimingo atsitikimo jodinėjant, minėti kvaili prietarai pradeda tapti daktaro Halerso realybe.

Sėsdamas žiūrėti šio filmo nesitikėjau kažko ypatingo, bet filmas taip nuostabiai išnaudojo pateiktą idėją, jog negalėjau likti nusivylęs. Visas kabliukas, aišku, yra tai, kas vyksta po asmenybės susidvejinimo, ir atskleisiu šiokią tokią paslaptį – veikėjas pradeda kenkti pats sau. Tai gerai nugąsdina ir labai patraukia dėmesį, o minėtas filmo primityvumas tik prisideda prie įspūdžio. Taigi, filmo pabaigoje likau itin sužavėtas.

Vaidyba be priekaištų. Aišku, Albertui Basermanui buvo sunku prisitaikyti prie tyliosios vaidybos, bet galutinis rezultatas yra puikus. Efektų ir garso takelio nėra. Aš garso takeliui panaudojau Hawkwind albumo Space Ritual pirmajį kompaktą, tačiau tai nė kiek nepadejo, tiesiog jaučiausi, lyg daryčiau du darbus vienu metu.

Geras kūrinys, davęs autoriniui kinui puikų startą populiarumo link.

Kas dar nepamiršo šiandieninio britiško  horror hitų, kaip Mum and Dad, Eden Lake, A Lonely Place to Die turėtų apsidžiaugti nauju, turbūt vienu geresnių paskutiniu metu išmestų filmų. Siužetas nieko bendra neturi su tais paminėtais filmais, tik kad visi susižiūrėjo be mažiausio nuobodulio. Ir sugebėjo ištraukti kažką naujo, lyg nematyto, negirdėto. Nors pati filmo tema sena ir galima sakyti visiškai nuvalkiota. Bullinimas mokykloje, kvaili vakarėlių žaidimėliai, peraugantys į keršto , neapykantos ir gailesčio sintezę, kažkokiu būdu sugebančią prikaustyti prie ekrano.

Nėra čia nei įspūdingų vaizdų, operatoriaus darbo, netgi garso takelio. Visas apipavidalinimas atliktas daugmaž standartiškai nykiai, bet tai pasirodo visai neturi įtakos, kuomet yra užkuriamas geras siužeto variklis. Tą anglai paskutiniu metu puikiai sugeba iš elementarių situacija sukurti kažkiek , net šokiruojantį reginį. Dar mintyse vis šmėsčiojo azijietiški panašios tematikos filmai, tiksliau All night long kūrėjų mėgavimasis beprotišku išsidirbinėjimu, ir keršto troškimu. Viskas filmo techninė pusė labiau sukoncentruota į aktorius ir jų vaidyba, kuri sakykime nenuvylė, tačiau ne kurie aktoriai galėjo ir tinkamesni būti parinkti, bet laimei jų vaidmuo nebuvo ilgas ir erzinantis.

Filmo žvaigžde drąsiai galima įvardinti gerų formų Jennie Jacques, kurios vaidmuo manau daugumai bus vienas įsimintinesnių ir įtikinamų. Režisierius Robert Heath čia nedebiutavo, kaip paskutiniu metu pasidaro įprasta, bet yra susukęs neblogai įvertintų porą filmų ne horror žanre. Akivaizdus jo talento proveržis šioje gal ir išliekamosios vertės neturėsiančiame filme, tačiau po tokios peržiūros pagalvoji, o kodėl negalėtų ir daugiau tokių suskurti, juk viskas čia elementaru ir paprasta.

Istorija pasakoja apie dviejų brolių meilę vienai moteriai. Abu broliai turi savo istorijos versiją.

Vienas iš ankstyvųjų meksikiečių siaubo filmų, gaila, jog randu tik kelis filmus turinčius subtitrus. Žinant tai, jog meksikiečių kinas buvo gana kitoks, jis pateikdavo kitokias klasikinių istorijų versijas, nebijodavo atviro smurto ir netgi žmogžudysčių. Šis kūrinys nėra išimtis – nors tai gana paprasta istorija, joje yra vaizdų, kurių neišvysi to meto Holivudo produkcijoje. Pats filmo pateikimas geras ir malonus akiai, greitai esi įsukamas į įvykių liūną, kaip sena močiutė į tų pačių meksikiečių telenovelę, o filmo pabaigoje gauni ir norėtą siaubo (šiame filme maišytą su siurrealizmu) dozę.

Vaidyba gera, garso mažai, efektų nėra.

Paprastai atrodantis, bet tikrai geras kūrinys.