Po filmo peržiūros, supratau, kad jau senokai tikėjausi kažko panašaus iš japonų gore kūrėjų. Pagaliau jie išgirdo.
Jau  filmo pradžia prikausto prie kėdės savo grindhousiniu žavesiu (net titrai 70ųjų dvasioje) ir be jokių didesnių įžangų prasidėjusiu nesveiku actionu. Gan teisingas sprendimas iš kūrėjų pusė – reikia iškart drėbti žiūrovui, tai ko jis tikisi. Ne visuomet smagu laukti, kada pasirodys tie vaizdai matyti posteryje ar traileryje. O ypatingai tokios pakraipos filmuose. Sekantis žingsnis, per daug neskubant papasakoti kaip tas machinegun’as priaugo ant tos mergiotės rankos. Žiovauti, kaip ir neteko – mokinukai, dori japonų gyventojai, psichai, jakudzos tiesiog tryško noru parodyt kokiom beprotybėm jie sutveri ir kokie gabūs įgyvendinant visa tai :). Aišku, koks filmas be dramatiškų nukrypimų. Taip ir čia – kenčia, liūdi, pyksta žmonės dėl išsitaškiusių ar pasmulkintų jų artimųjų. Bet ką, jau padarysi, kad realybė tokia.

Pakutinis filmo pusvalandis virsta be galo išradingai sumontuota kruvina mėsmale, kad net nespėji fiksuoti iš kur paimtas vienas ar kitas filmo epizodas. Galima nemažą sarašą sudaryt filmų, kuriais manau rėmėsi kūrėjai, bet bežiūrint tai visai negadina įspūdžio. Išskirčiau keletą tikrai nuostabą sukėlusių ginklų panaudojimo būdų – pjūklas ant kojos, skraidanti giljotina, panaši į ekskavatoriaus kaušą, gręžiantys auką papai, panaši į power rangerius nukentėjusių tėvų armija ir dar daug visokių keistenybių. Verta paminėt, kad aktorių vaidyba tikrai ne iš geriausių, na tokia kokia ir dera trash filme, martial arts ir labai mėgėjiškai išpildyta, gore ir nesakyčiau, kad labai aukštumoj, nepalyginsi su vokiečių, o dar nemaža dalis atlikta kompu, na bet galima prieš tai užmerkt akis, kai filmo idėja superinė. O vietomis, net su pasimėgavimu demonstruojama, kaip netobulai mes tą ar aną darome. Nori nenori, bet nuotaiką tokie triukai pakelia. Manau antra dalis tikrai nepamaišytų. O dabar su nekantrumu teks laukti kitos panašios produkcijos iš Japonijos – Tokyo gore police.