Sakebi (2006)

Sakebi – Retribution – Atpildas, dar žinomas kaip Shriek – Klyksmas, 2006-ųjų metų, Japonų režisieriaus Kiyoshi Kurosawos filmas, talpinantis dramos, siaubo ir detektyvo žanrus. Azijos siaubo filmų kultūra smarkiai skiriasi nuo tos produkcijos, kuri dažniausiai pristatoma mums į kino teatrus, žadant “košmariškus išgyvenimus”. Didelė dalis naujų plačioms masėms skirtų siaubo filmų tėra parodija to, kas jie galbūt galėjo būti ir verčia daugelį žmonių numoti ranka į siaubą, kaip žanrą apskritai. Daug blyksinčių kadrų, daug staigių vietų su smarkiais garso efektais ir kokie nors jauni, žavūs aktoriai, kurie daugiau yra tiesiog superžvaigždės nei savo srities specialistai. Tokie filmai vis statomi ir statomi, kas visgi liudija apie nemažėjantį jų populiarumą. Tuo tarpu pats siaubo žanras padengiamas pigiu saldžiu kevalu ir tenka pasidomėti truputi giliau, kad pavyktų prasikasti atgal iki branduolio.

Dažnai nauji populiarūs amerikiečių siaubo filmai, tėra azijos siaubo filmų perstatymai, nors dažnas šių perstatymų žiūrovas gal apie tai nė nenutuokia. Tokių žymių pavadinimų galima išvardinti daugybę – Ju on serija tapusi “Pagieža”, Ringu istorija – “Skambutis”, to paties Kurosawos vaiduoklinis šedevras “Pulsas”, Korėjos „Veidrodžiai”, Brolių Pangų “Akis”, “Vienas praleistas skambutis”, “Tamsus vanduo”, Shutter – “Užraktas” ir t.t. ir t.t. Skirtumas tarp jų tas, kad Azijietiškos šių filmų versijos iš tiesų yra kraupios ir intelektualios, turi savo nuotaiką, idėją ir nepamirštamą atmosferą. Tuo tarpu perstatymai dažniausiai tėra blanki kopijos, kopija, kurią žiūrint atrodo, kad žiūrovai yra laikomi visiškais idiotais. Na, Sakebi perstatyti (o gal galima būtų sakyti – sugadinti) holivudo didieji dar nespėjo, tikiuosi ir neketina. Sakebi būtų galima pateikti kaip pavyzdį atvirkščią tai populiariąjai minėtai gasdinimo formai. Kurosawos siaubas grįstas ne staiga su dideliu garsu iššokančiu “kuo nors”, nors visiškai to atsisakyti siaubo žanre vargu ar pavyksta. Jo siaubas lėtas ir košmariškas, toks, kuris veikiau ir lanko mus tamsiuose sapnuose, kuriuose nepajėgiame bėgti ar užsimerkti, norime pabusti, bet negalime.

Žiūrovas priverstas įsigyventi į tą siaubą, pažvelgti jam tiesiai į akis ir prisipažinsiu, dėl šios priežasties vienas šito filmo žiūrėti negalėjau, tvėriau maždaug penkioliką minučių. Vis dėl to, nemėginu nieko gasdinti, gal tai tik perdėta asmeninė reakcija iššaukta taiklaus kino smūgio į pasamonės užkaborius. Nepaisant tų šiurpulingų vietelių, kurios beje panaudotos skoningai, o ne “sufarširuotos” į filmą, kaip jau minėjau yra gilesnių minčių, paslapčių ir daug daug vietos apmastymams. Seniau ant vaizdajuosčių nugarėlių buvo rašomas toks realiai neegzistuojantis žanras “mistika”. Jei kažką tuo ir būtų galima apibūdinti tai, manau, Sakebi – būtų geras ir ryškus pavyzdys. Apgaubtas šiurpios sunkiai įmenamos paslapties, labai estetiškas, vaizdiškai gražiai perteiktas detektyvas, be realių, aiškiai apčiuopiamų atsakymų. Tai prieštara filmo, kaip istorijos atpasakojimo, supratimui, tai veikiau tam tikra, chaotiška kažkokio pasakojimo atkarpa, daugiau apeliuojanti į emocinį ir jei norite, – dvasinį išgyvenimą, nei logiškai protu sustrukturuojamą nuo “a iki z” patirtį. Žinoma tai nėra ir kažkas padriko ir asmeninė interpretacija visad stengiasi būti suformuluota. To padaryti niekas netrukdys, o likę klausimai, gal net gi padės, bet vargu ar įmanomą rasti vieną tiesą, dėl kurios visi sutarsime.

Kažkam, kam filmas nėra lengvai suprantamas, turbūt jis nebus ir lengvai žiūrimas. Sakebi kviečia pajusti ir mąstyti, o ne linksmintis. Žinoma jei mąstyti jums nėra kančia, tuomet ir pramoga bus puiki. Kurosawos filmų garso takeliai dažniausiai vos girdimi – tai kokie nors duslūs aplinkos užesiai, ar kartais net mirtina tyla, kuri irgi turi savo nepakartojamą efektą. Jo filmai kupini, lėtų, plaukiančių, niekur neskubančių scenų, vangių dialogų, kurie kartais gali atrodyti beprasmiai, o filmą paskatinti pavadinti “ištemptu”. Mano asmenine nuomone, būtent vykęs tokių priemonių panaudojimas ir įgalina šį žavesį, apie kurį kalbu. Be kita ko – tame yra žinutė, kaip sakė pats režisierius, jis norįs parodyti koks vienišas gali būti žmogus tarp žmonių, tokiame milžiniškame mieste kaip Tokijus. Pavadinkime “civilizacijos viršūnėje”, kurioje įsivaizduojamas nuolatinis triukšmingas verdantis gyvenimas, individas vis vien gyvena savo mažame pasaulėlyje, užsidaręs su savo unikaliais išgyvenimais ir mintimis. Technologijos, kurios neva turėtų mus sujungti, iš tiesų mus tik atitolina ir padaro svetimais. Nyksta šilto, intymaus bendravimo galimybės, šitaip įkalinant žmones jų pačių liūdesyje.

Kurosawos filmuose nemažai vietų, kuriose veikėjas išvis nieko neveikia, o tiesiog būva. Žmonės klausia – “ką jis veikia dabar?”, “O ką jis dabar galvoja?”, “Ką jis ketina daryti?”. Režisierius sako, jog tai gan įprastas žmonių, gyvenančių Tokijuje būdas – tiesiog egzistuoti, tiesiog būti. Be jokių paminėtinų minčių, veiksmų ar ketinimų. Ar mums Lietuvoje, tai nors kiek aktualu?Pagaliau- svarbūs mirties apmąstymai – sielvartas, ilgesys, vienatvė, liūdesys, gal net kerštas. Ką reiškia nužudyti? Ar galimas pomirtinis gyvenimas? Koks jis? Koks jis galėtų būti? Ir koks santykis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio? Apie tai, ko negalime sužinoti, galime fantazuoti, bet apie tai kaip gyvename šioje žemėje, galime nuolat mąstyti ir prieiti tam tikrų, realių, asmeniškai reikšmingų išvadų ir pasirinkimų. Pamėginkime pažvelgti šiems esminiams klausimams į akis, kartu su filmo herojumi.

Subtitrai šiam filmui Lietuvių kalba štai čia:

http://www.opensubtitles.org/en/subtitles/3422755/sakebi-lt

Komentarų nėra

Atsakyti

*

Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2018