Sennentuntschi – kas tai per žodis, pradėjęs žiūrėti filmą neturėjau nei menkiausio supratimo. Užteko permesti, kad tai šveicarų trileris apie Alpes su mistikos, horror elementais. Tokių filmų tikrai nėra daug, tad visuomet iš jų tikiesi kažko netikėto – ar tai pateikimo, ar tai siužeto vingių. O pastarasis filmas buvo būtent toks – turintis kažką būdingo tik sau, nors ir balansuojantis tarp ramios europietiškos dramos, itališko giallo, vaiduokliškų istorijų, erotikos.
Filmas prasideda kaip koks kerštaujančių vaikų-vaiduoklių filmas, staiga peršokantis į kriminalinę dramą ir galiausiai metamasi kelis dešimtmečius atgalios į, iš pažiūros ramų, tarp kalnų įsitaisiusį alpių kaimelį su vietine religinga bendruomene ir kabančiu kilpoje bažnyčios tarnu. Režisierius matosi nenori per daug nuklysti į dideles įžangas sukurdamas filmo pradžioje daug paslapčių, kad tolimesnėje filmo eigoje būtų galima šiek tiek ramiau pakeliauti po Alpes, pabuvoti kalnų trobelėje, susipažinti su absento fėjomis, stebėti keistomis aplinkybėmis išprovokuotą orgiją, tuo visiškai nesukeldamas žiūrovui nuobodulio.
Bet ta ramuma, tai tik mažoji filmo dalis. Filmui pagaunant pagreitį tų paslapčių, nusikaltimų, mistikos sparčiai gausėja, retkarčiais net pradedi painiotis. Miestelio gyventojai savo keistu požiūriu prisideda prie tarpusavio baimės sėjimo. Žodžiu padėtis darosi sunkiai valdoma ir nuspėjama. Visi pamažu pradeda bijoti Sennentuntschi. Bažnyčia skleidžia apie tai baisias istorijas, miestelyje darosi neramu ir pavojinga, dar pradeda aiškėti visokios meilės peripetijos. Neužmirštama ir nuodėmingųjų bažnyčios tarnų, tarsi nužengusių iš garsiųjų itališkųjų „Bloodstained Shadow“ ar „Don’t Torture A Duckling“.
Kai aiškėjant paslaptims ir bandant istorijai išsiveržti iš mistinės apsupties, pradedi ruoštis pabaigai, jos taip periodiškai tenka laukti keletą kartų, ir kuomet atrodo jau padėtas taškas, veiksmas dar kartą persirita per save, kas suteikia papildomų emocijų. Filmo pabaiga ar tiksliau tokia abstrakti pabaiga tikrai išsukta iki maksimuno įdomiai ir intriguojančiai, už ką režisieriui galima dėti didelį pliusą. Nors pačią juostą vargiai galima priskirti horror žanrui, bet prisiminus septyniasdešimtųjų giallo, kurie visuomet slenka greta garsiųjų italų horror režisierių geriausių darbų horror srityje, tad ir pastarąjį filmą, kuris turi daug ką bendro ne tik rodomu laikmečiu, bet ir filmo struktūra, galima drąsiai čia patalpinti ir rekomenduoti, kaip vieną įdomesnių 2010 metų filmų ir be abejo vertą peržiūros. Pati Sennentuntschi legenda drąsiai gali būti ekranizuota ir, kaip porno ar softcorinis filmas. Beje Sennentuntschi, tai… Ai, tiek to pažiūrėsite – pamatysite.
ZeaLot 2011-09-22
Slasher back on tracks! :)