Dar vienas horror šedevras iš Ispanijos. Džiugu, kad jau eilę metų ispanai nenustoja stebinti savo bandymais įnešti naujovių horror filmuose – tiek siužetine prasme, tiek ir pačio siaubo atmosferos kūrime. Kažkiek tas jų paskutiniųjų metų progresas tapęs labiau, nei akivaizdžiu primena prieš 8-10 metų japonų invaziją horror novatoriškumo srityje su Ringu priekyje. Japonai išsisėmė ir savo pozicijas užleido ispanams bei prancūzams.

Režisierius Fernando Barreda Luna jau savo debiutiniu filmu gan skambiu pavadinimu „Atrocious”, įrodė, kad ateityje iš jo galima laukti dar ne vieno stipraus filmo. Spėju, kad ir amerikiečiai su malonumu perdarys filmą savo rinkai. Keisčiausia, kad nei filmo siužetas, nei pati pateikimo idėja – filmuota su judančia kamera pačių filmo personažų (kaip čia neprisiminus „Blair Witch Project” ar „REC”) nepasižymi orginalumu. Bet viską čia paperka kokybiška siaubo, baimės nuotaikų perdavimo forma žiūrovui. Pirmieji filmo kadrai iškart suintrigavo, bet po to sekusi puvalandžio trukmės įžanga visą laukiamą įtampą išsklaidė. Gan banalios įvykių eigos užuomazgos – šeima nusprendžia vykti į užmiesčio dvarą, pasiėmę porą kamerų, šunį (kuris pasirodo labai prisidėjo prie nerimo kūrimo), bei bandys paruošti reportažą apie tos vietos legendą – klaidžiojančią parke mergiotę, su kuria susitikimas prastai baigiasi. Tas visas tęsėsi apie pusvalandį, nors  namas ir parkas, po kuriuos su filmavimo kameromis pradėjo siautėti paaugliai pradžioje visai neatrodė, kad režisieriui pavyks juos vėlesnėje eigoje pateikti kaip siaubo kupinas vietas. Net pradėjo jaustis nusivylimo nuotaikos, kad pamatys tą mergiotę, išsigąs, žus, policija ras kameras ir filmas baigsis.

Bet vieną naktį staiga dingsta iš namų vaikas, imamos kameros į darbą ir šou prasideda. Veiksmas maksimaliu pagreičiu didina įtampą, kiekvienas kameros kryptelėjimas, ar kažkas šmėžuojantis tamsoje kelia baimę ir taip tęsiaisi praktiškai iki filmo pabaigos, kuri manyčiau tiesiog ideali, nors ir nesunkiai nuspėjama. Viena iš pabaigos scenų, kai iš televizoriaus, esančio rūsyje, sklinda iškraipytas balsas, bandantis paaiškinti kas čia vyko – manyčiau niekuom nenusileidžia Sadako lindimui iš ekrano.

Filmo trukmė išlaikyta labai tiksliai – minutė į minutę. Dar dešimt papildomų minučių būtų tikrai per ilgai, o trumpesnės trukmės, manau pritrūktų laiko žiūrovo paruošimui finišui ir galiausiai to svarbaus laukimo efekto (vieno iš filmo pagrindų) neliktų. Galima patarti, kad filmą vertėtų žiūrėti ramioje aplinkoje, su kuo maksimalesniu garsu. Tikiu, kad „Atrocious” sulauks ir dviprasmiškų vertinimų, tačiau tai vienas iš  privalomų peržiūrėti filmų. Jis kitoks.