Vampyrai buvo pirmasis daugelio gerbiamo režisieriaus Mario Bava bei pirmasis „kalbantis” italų siaubo filmas.

Paryžiuje siautėja jaunų merginų žudikas, pramintas vampyru. Šis vardas jam suteiktas dėl to, jog iš visų jo aukų iki paskutinio lašelio išsiurbtas kraujas. Vietos žurnalistas nusprendžia padėti policijai rasti šį maniaką.

Turbūt žmonėms, kurie pažįstami su giallo formatu, neturiu ką pasakyti, o visi kitus tuojau apšviesiu. Giallo – tai siaubo filmų požanris, susiformaves apie ankstyvus 60-uosius, į kurį įpinami detektyvo, mistikos ir siaubo elementai. Šiame stiliuje turbūt labiausiai pasižymėjo italai, tačiau negalima užmiršti ir keletos kitų šalių režisierių, tokių kaip Alfredas Hičkokas.

Taigi, nors čia ir nėra tikras giallo kino atstovas, visgi užuominos į stiliaus atsiradimą jaučiamos tiek pasakojimo stiliuje, tiek visame braiže. Visą filmą jautiesi lyg žiūrėdamas detektyvą, vaikaisi blogiukus kartu su paslaptį bandančiu atskleisti žurnalistu, nuolatos svarstai, ar žudikas iš tikrųjų yra vampyras, ar kraujo jam reikia kitais tikslais – šie įvykiai be galo įtraukia tave į istoriją. Siauros Paryžiaus gatvelės, didžiulės turtuolių vilos bei kriptos, pilnos kaukolių ir karstų sukuria nuostabią gotišką atmosferą. Galų gale, kai esi mažiausiai tam pasiruošęs, tave užklumpa didžiulė siaubo lavina – čia šiurpai krato taip, jog nežinai kur dėtis.

Vaidyba – vidutinė, garso takelis, atrodo, buvo sukurtas dar prieš dvidešimt metų ir gerai pagyvenęs, tačiau viską atperka nago juodymo tikslumu atlikti efektai.

Pakankamai įdomus žiūrint, tačiau po peržiūros jautiesi tuštokai.