Nepaprasta rašyti apie tokį filmą – jeigu pradėsi analizuoti jį pagal bendrus standartus, jis tuoj pat užsidarys savyje ir neatskleis savo paslapčių. Kita vertus, pradėjęs jį interpretuoti ir ieškoti prasmių ir traktavimų, labai greitai paliksi jį nuošaly ir imsi dėstyti savo mintis ir idėjas, labai laisvai operuodamas filmo medžiaga. Priežastis – paties filmo stilistikoje ir pasakojimo būde.

Filmo įvykių pagrindas – Salemo miesto raganų teismai, kurie įvyko 1692-93 metais ir pasibaigė daugiau nei dvidešimties žmonių mirtimis budelių rankose. Šiame mieste jau mūsų laikais gyvena viena radijo vedėja (Sheri Moon Zombie), kurios gyvenimą mes ir stebime. Tiksliau ne gyvenimą, o paskutinias penkias dienas (nuo pirmadienio iki penktadienio), per kurias jos pasaulis ima griūti, paveiktas nežinoma tamsia jėga. Savaitės pradžioje ji mato tik šmėkliškas figūras sapnuose, tačiau galop visa jos realybė tampa vienu simbolišku košmaru, iš kurio nėra išeities. Antra filmo dalis beveik neturi siužeto, tai tėra grandinė vienas už kitą keistesnių iškraipytų biblinių įvaizdžių. Pats Rob’as Zombie, kalbėdamas apie savo filmo stilistiką ir atmosferą, sako, kad jo tikslas buvo sukelti žiūrove nejaukų ir sunkų jausmą, kokį jis pats gauna žiūrėdamas David’o Lynch’o ar David’o Cronenberg’o filmus. Be šokiruojančių vaizdų tam dar padeda ir filmo minimalistiškumas, kuris, gimęs iš biudžeto mažybės, tampa stilistine priemone, padedančia filmui rasti savo vietą žanro taksonomijoje.

Tokia yra filmo idėja, tokį filmą Zombie norėjo sukurti. O gal ir sukūrė, nemažai žmonių jį tokį ir mato. Man, deja, nepavyko. Mano manymu, vienas didžiausių filmo trukumų – tai pačios raganos ir jų, sakykim, atstovės mūsų laikais, kurios neatrodo nei bauginančios, nei grėsmingos. Man visą filmą iš jų norėjosi šaipytis, kaip ir iš kai kurių „monstrų“, kurie, atrodo, labiau tiktų sekančiai Scary Movie daliai. Gali būti, kad Zombie’o vizijoje jie ir šiaip turėtų kelti juoką, tačiau ne kandžią pajuoką, o beprotišką kvatojimą. Nemanau, kad tai buvo pasiekta.

Kitas momentas, kuris labai gadina filmą, tai tradicinio siužeto rudimentai, kurie turėtų judinti veiksmą pirmyn, tačiau filmui pavirtus simbolių galerija, jam trukdo, reikalaudami savo pabaigos. Tai ir meilės linija, kurios išvis čia nereikia, ir būtinas raganų tyrinėtojas, kuris rausiasi senose knygose ir artėjant pabaigai supranta, kas iš tikrųjų vyksta. Nors Bruce’as Davidson’as, kuris vaidina tą Salemo istorijos specialistą, ir yra pats geriausias aktorius filme, tačiau be jo galima buvo visiškai apsieiti.

Šiaip man apie šį filmą buvo daug maloniau galvoti, nei jį žiūrėti. Dabar aš įsivaizduoju jį kaip vizualinės muzikos albumą, kuriame scenos-dainos nebūtinai turi būti siužetiškai susijusios, tačiau jų eilė sudaro tam tikrą tamsią progresiją, kuri pasibaigia grįžimu į mūsų pasaulį, kuriame nėra raganų, tačiau yra kultai ir savižudybės. Tačiau tai dabar – žiūrint filmas man atrodė nuobodus ir kartais juokingas.