Jau gan seniai šį žaidimą buvau nusižiūrėjęs, dar nuo E3 2012 parodos. Štai ir išpuolė galimybė jį pakalenti. Vienok smagu, kad Lietuvoje gali be jokių skrupulų nuomotis PS3 žaidimus, tad ir laužyti galvos „oj kaip čia nusičipavus konsolę“, nereikia. Važiuojam.

Daug apdovanojimų, liaupsų ir titulas „geriausias 2013 metų žaidimas“, lydi „The Last of Us“. Taigi, tai vienas geriausių PS3 ekskliuzyvų – aukščiau pagal metacritic’ą puikuojas tų pačių Naughty Dog kūrėjų „Uncharted 2: Among Thieves“. Tačiau ne viskas geime taip jau idealu ir medum tepta kaip norėtųsi…

Viskas prasidėjo it blogas sapnas – sprogimai lauke, panika aplinkui, o jau žiūrėk ir su dukrela ant rankų lakstai, bandydamas išsigelbėti nuo infekuotuojų. Žodžiu, jautiesi lyg žiūrėtum kokį gerą romerišką (na tipo zombių filmų tėvelio George A. Romero) filmiecą ir kaipmat esi įtraukiamas į šį post-apokaliptinį košmarčiką.

Vėliau nusikeliam į 2033-ius, kai įvedama nepaprastoji karo padėtis (martial law), žmonės skanuojami/tikrinami ar švarūs, o infekuotiesiems gi tuoj pat švirkščiamas nuodas smegenan.

Žaidimas naudoja trečiojo asmens vaizdo perspektyvą. Tokią pačią perspektyvą turi ir nauja reboot’inta Tomb Raider’ienė, kuri kaip paaiškėjo daug ką skolinosi iš Naughty Dog žaidimo „Uncharted“, pvz. labiausiai krinta į akis auto priedangos sistema – kai prieini pritūpęs prie sienos ir veikėjas prie jos automatiškai priglunda, gindamasis nuo zombiažmogių, nė nereik spaust jokių ale gears-of-wars’inių cover mygtukų. Iš dalies galima sakyt, kad „The Last of Us“ – tai gerokai steroidų pripompuotas „Uncharted“, paveldėjęs pastarojo geriausias savybes.

Žaidimo pradžios muzikinis įvalkalas kažko labai jau priminė kito post-apokaliptinio geimiako melodiją, kalbu apie „Metro: Last Light“, dar vėlėliau nuskambėjo pan. takelis iš „The Thing“. Na, gal čia tik mano ausims taip atrodo… Bet anyway, viskas čia okėj, skamba gerai.

Grajus turi itin detalias aplinkas – niekieno nešienaujama pro asfaltą praaugus žolikė, surūdyję automobiliai… kažkur tai man matyta, aa tataigi „I Am Legend“ filme, katrame Will Smith kovojo su infekuotaisiais ir ieškojo priešnuodžio. Manyč, „The Last of Us“ įkvėpimui labai pasitarnavo filmas, nes kalbant apie siužetą, ir čia rasime nemažai panašumų, tačiau siužetinė linija čia kur kas gilesnė už minėtąjį filmą. Apskritai, nenustebčiau jei būtų pradėtas kurti ir filmas šio žaidimo motyvais – 2013-ųjų lapkričio 25 Sony užregistravo TheLastOfUs-Movie.com ir TheLastOfUsMovie.net domenus!

Tu žaidi už Joel’ą ir su tavimi yra priversta trainiotis mergaitė vardu Ellie – ryžtinga, nuoširdi, tvirto būdo asmenybė ir visai neveltui buvo burnojama internetuosna, kad Naughty Dog’ai pasisavino Ellen Page išvaizdą, panašumai čia akivaizdūs ne tik dėl jos išvaizdos, bet ir charakterio bruožų ypatumų. Netgi balsas panašus. Aišku to Naughty Dog nepripažino. Aj Ellie ar Ellen, šiaip jau who cares, bet anyway well played, Naughty Dog, well played.

Priešų čia nestinga, yra įprastų zombių, yra su mutavusiom galvomis, katrie nemato tavęs, užtatai baisiai gerai girdi, pasitaiko ir stambių zombių-veteranų, kuriems reikia būt pasiruošus savo arsenale gerą dozę kulipkų, mat tie padarai taip lengvai nedvėsta, na tokie pusbosiai sakyč.

Žaidimo mechanika veikia beveik tobulai ir nestokoja interaktyvumo, nors šiaip formulė paprasta: hide-shank-loot-search-shoot-watch

Taipogi žaidimo pasaulyje rasime įvairių dalių ir jungsim jas, gamindami naujus daiktus, pvz. peilius, molotovo kokteilius (baisiai smagu mėtyti į krūvą zombaloidų ir stebėti juos lakstančius ir taip uždegančius vienas kitą) ar sprogstančius spąstus, kurie ištaškys į gabalus bet ką, prisiartinus prie jų.

Vienas labiausiai užknisančių dalykų žaidime buvo, jog sėlindamas kartu su Ellie pro kokį clicker’į (taip vadinama viena iš zombių stadijų), tu turi stengtis kuo mažiau kelti triukšmo, eiti pritūpęs, neatsitrenkti į akląjį siaubūną, mat tikėtina, jog būsi pakastas greičiau nei spėsi išsitraukti ginklą. Bet mergai, keliaujančiai kartu su tavimi, atrodo priešingai, ji pradeda bėgioti, tuo keldama triukšmą, dar ir atsitrenkdama į priešą… Gerai tiek, kad zombiai į tai kažikodėl nesureaguoja ir gali toliau keliauti pamiršdamas tą kvailą dirbtinį intelektą, nesibaimindamas priešų antplūdžio, mat tave išgirdę, jie subėga iš visų pakampių, bandydami kaip įmanydami išdraskyti tau subinę :| Na bet dažniausiai būni taip susikoncentravęs, kad nė nepastebi tokių dalykų.

Kitas dalykas – atsiradus kokioj naujoj vietoj, neretai pamatai plytgalius, bonkes ir pan., tai čia lyg žaidimo spoiler‘iai, kai tikėtina, jog atsiras priešų ir galbūt teks jais pasinaudoti nukreipiant dėmesį.

Šiaip ko gero tai vienas tų žaidimų, kurį pakankamai įdomu stebėti atsisėdus ant sofkelės su alumi ir žiūrėti kaip lošia družbanas, bo kupina nuotykių, veiksmo ir dramos kelionė garantuota.

Kalbant apie ginklus mano absolutely-fcukin’-awesome, teikiantis daugiausiai džiaugsmo, buvo lankas – tylus ir mirtinas pagalbininkas. Įprastas zombis krato kojas pataikius tarpuakin, gi su clicker’iais tenka labiau paprakaituoti – iššauni bent keletą strėlių iki kol anas prigula poilsiui. Vėliau galim išsitraukti strėles, kurios kartais lūžta, tad pastoviai esi priverstas ieškotis amunicijos, nes jos čia nėra apsčiai. Aišku bene dažniausiai bus naudojama devyni-milimitrovka, visokie pištolietai, shotgun‘as, vėliau nebus nuskriausti ir „The Thing“ fanai – gausim ir ugniasvaidį.

Reziumuojant, „The Last of Us“ – brutalus ir žiaurus žaidimas, nestokojantis šiurkščių scenų, tačiau kartu ir emocionalus, žaidimas nustatantis naujus standartus. Tai siekiamybė, kurią sulošę, negalėsime vengti kalbėti pastoviai lygindami „The Last of Us“ su kitais panašaus kalibro grajais. Žaidimas, kuris naikina ribą tarp filmų ir žaidimų bei duoda geriausia ką gali pasiūlyti šios abi pramogų sferos – nuostabų siužetą, veikėjus ir geimplėjų!