Per siaubą į save

Siaubo filmai yra nemalonūs, gąsdinantys ir neleidžiantys ramiai užmigti. Kodėl žmonės juos žiūri? Atsakymų ieškome Hapsalu saloje Estijos vakaruose. Balandį čia 10-ąjį kartą vyko siaubo ir fantastinių filmų festivalis HOFF. Buvome pirmieji ten nuvykę Lietuvos žurnalistai.

Hapsalu yra idiliška vieta: aplink jūra, tyras oras, žalia gamta. Kaip Nida, tik keliskart didesnė, o miesto centre stovi neįtikėtina pilis. Gedimino bokštas prieš ją – kaip vienas tų žmogeliukų prieš milžiną Guliverį. Sako, pilyje vaidenasi: anot legendos, viename iš bokštų buvo užmūryta dama – XIII amžiuje, kai pilis pastatyta, tai buvo normali praktika siekiant atbaidyti priešus. Lig šiol tikima, kad rugpjūtį pilies vaiduoklis – Baltoji Ledi – prisikelia. Ta proga čia rengiamas specialus festivalis su dainomis, šokiais ir siaubo filmų peržiūromis.

Pirmas įspūdis. Kur tik pasisuksi, rasi SPA centrą ar nakvynės namus. Net dumblas čia turi gydomųjų savybių. Nuo seno į Hapsalu važiuoja žmonės iš visos Estijos, norintys atgauti jėgas ir ramiai pailsėti. Bet vieną dieną čia atsikraustė zombiai. Didžiausias Estijos kino festivalis, Taline vykstantis „Black Nights“, po savo sparnu pradėjo organizuoti HOFF – „Haapsalu Horror and Fantasy Film Festival“. Nuo to laiko taikų miestelio gyvenimą vienam savaitgaliui kasmet sujaukia brutalūs siaubo filmų fanatikai – ar bent jau taip iš pradžių atrodė Hapsalu gyventojams.

„Ir dabar dalis vietinių prisibijo festivalio. Bet daugumai jis patinka. Šis miestas yra vasaros kurortas, pavasarį čia mažai veiksmo. O į festivalį kasmet atvyksta apie 3 000 žmonių. Visi viešbučiai ir svečių namai festivalio savaitgalį būna pilni. Gyvenimas verda. Labai tuo džiaugiamės“, – sako mums miesto meras Urmasas Suklesas. Ir prisipažįsta, kad siaubo filmus žiūri saikingai: „Jie ne visai man.“

Per festivalio istoriją į šį rojaus kampelį yra atvykę pripažintų siaubo filmų kūrėjų (šių metų žvaigždė – ispanas Nacho Cerdà, atvežęs savo „Trilogy of Death“), čia parodyta dalis ekstremaliausių kada nors sukurtų juostų, tokių kaip amerikiečių „Kanibalų holokaustas“ („Cannibal Holocaust“, 1980) ar japonų „Jūrų kiaulytė“ („Guinea Pig“, 1985). Šioje, pavyzdžiui, vaikinai pagrobia jauną merginą ir adata pjauna jai akį.

Intymiausi filmai – su S ženklu? Nebūtinai. Išgyventi akistatą su pačiu savimi žiūrint siaubo filmą yra ne mažiau intymi patirtis

Bet nereikia apsigauti: nuotaika festivalyje pakili, 8-ojo dešimtmečio retro estetikos kultūros namuose (čia įrengtos visos trys festivalio salės) sutikti žmonės – draugiški ir paslaugūs. Jie nustemba išgirdę, kad važiavome čia per dvi šalis, aštuonias valandas. Filmų siūloma įvairiausių – nuo vokiškų trumpametražių, kaip „German Angst“, iki amerikietišką militarizmą kvestionuojančio įtempto „The Guest“ ar puikios 9-ojo dešimtmečio itališkų filmų parodijos „The Editor“, kurioje humoro daugiau negu baugumo. Buvo ir kelios estiškos trumpametražių filmų premjeros – daugiausia plojimų sulaukusioje herojus nužudomas todėl, kad yra vegetaras. „Seniai norėjau paragauti vegetaro mėsos“, – pasakė egzekuciją įvykdęs miško gnomas, prieš tai apsimetęs įkyriu sveikos mitybos specialistu.

Kadangi festivalis šiemet jubiliejinis, ragavome ir torto – pagaminto iš silkės ir duonos. Taip pat sutikome vaikiną iš Vokietijos, vedusį pamoką, kaip nugalėti zombius, – jis parodė bent penkis skirtingus būdus: kaip elgtis, jeigu zombis ateina iš nugaros, iš priekio, jeigu jų ne vienas, o du. „Jūsų draugai gali juoktis, kad esate čia, – sakė jis paskaitos klausytojams. – Bet jie bus pirmosios aukos atėjus zombių apokalipsei.“ Trumpai – tai buvo smagiausia kraupiausių filmų šventė, kokią gali įsivaizduoti.

„Kiekvienais metais manęs vis klausia – kodėl propaguoji smurtą? Ir tada supranti, kiek mažai žmonės iki šiol žino apie siaubo ir fantastinius filmus“, – sako Maria Reinup, ketvirtus metus organizuojanti šį festivalį. Ji prisipažįsta: „Pati nesu siaubo filmų gerbėja. Dar ir dabar jie mane išgąsdina iki apsi… Sudarydama programą filmus turiu pamatyti iš anksto. Jeigu žmonės matytų, kaip atrodau juos žiūrėdama viena biure, vėlai vakare, juoktųsi: kai einu į tualetą, kuris yra kitame koridoriaus gale, palieku visas duris atrakintas, šviesas uždegtas. Man taip baisu.“

„Kodėl tuomet organizuojate tokių filmų festivalį?“ – klausiame. „Tikslas – parodyti žmonėms kitokį kiną, ugdyti skonį. Estijoje, kaip ir aplinkinėse šalyse, nėra tokio kino tradicijos – vakarietiškas autorinis 8-ojo ar 9-ojo dešimtmečio kinas buvo puikus, bet mūsų tėvų ir senelių nepasiekė. Dėl to reikia kurti šią tradiciją dabar“, – sako Maria.

„Kuo įvairesnis kinas – tuo geriau žiūrovams. Taip, kartais nueiname iki kraštutinumų, bet tokie jau yra šie filmai. Tiems žmonėms, kurie prie jų nepratę, šie filmai leidžia praplėsti ribas. Manau, žmonėms to reikia: daugiau įvairovės, daugiau naujų patirčių, daugiau netradicinio mąstymo. Vieną dieną pasižiūri keistą filmą iš Ispanijos – net nemanei, kad žmonės gali tokių dalykų sugalvoti. Kitą dieną tu jau esi atviresnis pasauliui, negu buvai prieš tai“, – neabejoja festivalio organizatorė.

Siaubo filmai padeda atsiverti ne tik į aplinkinį pasaulį, bet, visų pirma, į save patį. Manoma, kad intymiausi filmai yra tie, kurie pažymėti S ženklu ir kuriuose rodoma daug nuogo kūno. Nebūtinai. Žiūrėti siaubo filmą ir išgyventi akistatą su pačiu savimi yra ne mažiau intymi patirtis. Kodėl žmonės jai ryžtasi, klausiame Hapsalu sutiktos kanadietės Shelagh Rowan-Legg. Ji yra kino kritikė, sudarinėja programą didžiausiam britų siaubo filmų festivaliui – Londone vykstančiam „FrightFest“, o neseniai parašė disertaciją apie fantastinį Ispanijos kiną. Ji turi žinoti vieną kitą atsakymą.

„Žiūrėdami siaubo filmus žmonės gauna gerą adrenalino dozę. Be to, atsiranda malonumas, kai tave išgąsdina, bet saugioje aplinkoje. Visada supranti: „Tai tik filmas.“ Net jei kartais jis gali sukelti košmarus“, – sako Shelagh.

„Šiuose filmuose taip pat gausu simbolių, susijusių su mūsų kasdieniu gyvenimu ir visuomene. Pavyzdžiui, „The Guest“ kvestionuoja militarizmą, klausia, ką mes darome su savo kariais Amerikoje, ar nepaverčiame jų monstrais. Ir lietuvių režisierės Kristinos Buožytės „Aurora“ – puikus filmas, kuris kalba apie meilę ir obsesijas per mokslinės fantastikos prizmę. Siaubo filmai, fantastika – tai tiesiog neįprastas būdas kalbėti apie mums įprastus dalykus, išskirtinis tuo, kad jame galima nueiti iki kraštutinumų.“

Siaubo filmai yra būdas pažinti save taip intymiai, kaip su kitų žanrų kinu gali nepavykti. Jeigu įveiki save per siaubo filmą – įveiksi visur. Bet ne mažiau svarbu tai, kad šie filmai gali būti tiesiog geras būdas pasilinksminti ir pamatyti vieną gražiausių vietų Baltijos šalyse. „Sugrįžkit kitais metais ir pakvieskit draugų iš Lietuvos!“ – atsisveikindama prašė Maria, HOFF organizatorė.

Sugrįšime. Gal ne vieni?

HOFF vyksta balandžio pabaigoje Hapsalu mieste, Estijoje. www.hoff.ee

Neišsigandę. HOFF svečiai

Ove, internetinio „sci-fi“ žurnalo autorius
Siaubo filmus žiūriu todėl, kad negali to šūdo, kurį ten matai, daryti realiame gyvenime. Na, gali. Bet gal geriau nereikia. Tai eskapizmas. Galimybė pabėgti nuo realybės.

Kokį patį baisiausią filmą pameni?
Kai buvau mažas, pasižiūrėjau „Night of the Living Dead“, 1968 metų. Man buvo gal 6-eri. Miegojau viršuje. Atsibudau ir buvau toks išsigandęs. Maniau, kad zombiai iš filmo apsupo namus. Tada galvojau: gerai, jog esu antrame aukšte, – čia saugiausia vieta, nes galėsiu jiems nukapoti pirštus, jei bandys lipti laiptais. Gal buvau dar per jaunas žiūrėti tą filmą.

Kas tau baisiausia siaubo filmuose?
Scenos su akimis. Kai pamatai vaikiną, pjaunantį peiliu kitam vaikinui akį, – tai truputį kraupoka, tiesą sakant.

Tina, mama, improvizacinio teatro aktorė
Man nelabai patinka siaubo filmai, bet mėgstu atvykti į festivalį. Šiemet – jau penktas kartas. Tai yra vienintelė vieta, kur žiūriu siaubo filmus. Kai stebiu visas tas išprotėjusias kraujuotas scenas, pamirštu apie problemas namie. Čia atmosfera labai gera, toks šiltas jausmas apima. Namie žiūrėti bijau.

Koks tavo pats mėgstamiausias siaubo filmas?
Prieš trejus metus šiame festivalyje mačiau „Julia’s Eyes“. Psichologinis siaubo filmas, tokius mėgstu labiausiai. Jis apie merginą, kuri apanka ir pradeda matyti keistus dalykus.

Ką baisiausio esi mačiusi?
Prieš trejus metus festivalyje buvo rodomas filmas, kuriame – persileidimo scena. Tuo metu laukiausi kūdikio. Ta vieta mane visiškai šokiravo.

[ Karolis Vyšniauskas, N WIND ]

2 komentarai(-ų)

Atsakyti

*

Hey.lt - Nemokamas lankytoj skaitliukas
eXTReMe Tracker
Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2016