The Divide (2011)

Tik užmačiau, kad tai Frontier(s) režisieriaus naujas darbas, iškart čiupau, daug negalvojęs ir nors pradžioje atrodė šiek tiek keistas, tikrai nenusivyliau. Pradedama kažkokia naivia maniera, lyg pusiau komedija žiūrėtumėm, sunku patikėt teatrališka žmonių elgsena ir pati situacija atrodo gana pritempta. Tačiau čia vienas tų filmų, kurie gerėja su kiekviena minute ir kurio zajabyškumo kreivė atrodytų būtent va taip: /

Taigi kas neišjungs per pirmąjį pusvalandį bus didžiai apdovanotas. Ir suprasti reikia, kad istorija net ne tiek apie apokalipsę, kiek apie žmonių elgseną įkalinime. Šiuo atveju man čia kažkaip primena vokiečių Das Experiment labiau nei kitus post-apokaliptinius filmus panašiu siužetu. Izoliuoti žmonės pasiskirsto į gerus ir blogus, gyvulėja, durnioja ir visaip kitaip eina iš proto. Aiškintis situacijos priežasčių nelabai ir mėginama, o taip pat nelabai verkiama ir dėl lauke žuvusio pasaulio, panašu, kad kūrėjus grynai domino elgsena narve.

O nuo tada kai pagauni tą psychanūtą nuotaiką, viskas eina tik geryn (filmo veikėjam žinoma – blogyn), prasideda šizofreniškas durniavimo teatras su žudynėm, kankinimais, prievartavimais, šūdais ir t.t. Ta nuotaika labai įsiurbia ir pradedi ryškiai jausti net ir nelogiškus ar išvis trenktus veikėjų veiksmus, nei jų emocijas, The Divide įgauna labai unikalios patirties skonį, savitą nuotaiką ir galui priartėjus jau net nesinori, kad baigtusi. Snukeliai parinkti irgi geri, vaidina ir mano meilė Michael Biehn. Veiksmas neva vyksta Niu Jorke ir aktoriai jau anglakalbiai parinkti, bet to prancūziško horroro prieskonio Xavieras taip lengvai neužglaistys. Keistas filmėkas, bet kai įsivažiuoja – super.

9/10

The Awakening (2011)

Dar vienas užmirštinas pavadinimas užmirštiname filme, labiau tinkančiam vidutiniškai televizinei peržiūrai, vakare, kai nėra ką veikti, nei pompastiškam kino pristatymui. Šiaip jau anglai neblogus siaubiakus stato, tad tenka kažkiek susiraukti, nors įtariu, kad šiuo kartu būsiu burbanti mažuma. Daug kam lyg ir patinka šitie „subtilūs“, „daug slepiantys“ ir „sukti“ pasakojimai, man tai jie jau smirda kiaušų prakaitu.

Anglija, jauna, išsimokslinusi vaiduoklių medžiotoja pakviečiama į griežtą berniukų mokyklą, tirti neaiškios mirties ir besivaidenančio vaiko vaiduoklio. Paprastai šis tipas veikėjų karštligiškai tiki ir įvairiausia įranga bando aptikti vaiduoklius, šiuo atveju turime skeptikę, kuri žūtbūt visiem įrodys jog visa tai – apgaulė, šarlatanizmas ir sutapimai. Deja po šios stiprios moters figūra slypi jautri, įskaudinta, porcelianinė gėlytė, kuri tenori atrasti kažkokį pomirtinį pasaulį, nes turi nesumokėtų sąskaitų. Tas iškart labai matosi ir įžvalgesnį žiūrovą privalo nervinti.

Na atvažiuoja ji į tą pensionatą ir prasideda dvidešimto amžiaus pradžios siaubai, dramos ir detektyvai. Renkantis žanrą turbūt taip labiausiai ir tiktų filmą apibūdinti vienu žodžiu, tai daugiau detektyvas nei siaubiakas. Čia pilna paslapčių, užuominų, sąsaju ir t.t. Gaila tik, kad man nelabai rūpi. Kažkas bilda, skamba varpeliai, prabėga kažkoks vaikas kompiuteriniu snukiu, nei baisu, nei idomu. Visi čia turi savų paslapčių, kurias guvi detektyvė greit atskleidžia, bet ir pati ji kaip sakiau ne šventoji, čia pat puola isterikuoti, ieškoti meilės, na toks angliškas literatūrinis jovaliukas.

Pliusas būtų toks, kad išlaikoma įtampa, net ir skeptišką snukelį nutaisęs, visgi smalsavau kuo čia baigsis. Pabaiga nuvilia, dėl šimto twistų, kurie turėtų mus priblokšti, bet iš tikro sunervina: kam pasakojot vieną istoriją, jei čia visai kita? Ir tada opapa, o čia viskas buvo taip ir taip, o ne taip ir anaip. Fuck you.
Nuo pat Others su Nikole Kidman kažkaip atsiskiria bazės žmonių į tuos, kuriem patinka tokie filmai ir tuos, kuriem – ne. Aš šį kart būsiu tarp tų blogiečių. Filmukas yra geras, jis nesunkiai žiūrisi, kuria įtampa, gal ir gražiai pastatytas, sumontuotas, bet nuo tokių istorijų kažkaip norisi nusigrežti. Šiuo atveju gal net šiek tiek primena pasibaisėtiną ’99-ųjų šūdą Haunting.
Išvada – gerai žiūrima, bet gana užmirština vidutinybė platesnėms masėms arba angliškų detektyvų mėgėjams.

5/10

ATM (2012)

Dar garuojantis, prie ekrano prikaustantis trileris ATM. ATM, tai bankomatas, kuriame galima išsigrynint pinigų, šiuo atveju, kažkas panašaus į mūsų Snoro budeles tik su didesniu apsaugos lygiu: sunkiai dūžtantys stiklai, kortele rakinamas įėjimas ir t.t. Prasideda gana vangiai, gyvenimiškos situacijos, darbo balius, merginos kadrinimas, įkirus draugas prašantys pavežėt namo, žodžiu nelabai aišku ir ko tikėtis.

Tad malonu kai mažai žinant situacija užpuola tave visu savo plėšrumu. Nakty, atokiam rajone, pūčiant šaltam vėjui šie žmogeliukai užsuka išsigrynint pinigų. Nei iš šio nei iš to už lango atsiranda durnius. Jų akyse jis užmuša žmogų, veidą slepia gobtuvas. Psychas neina vidun, tie bijo išeit laukan, prasideda įtemptas, bet mum labai smagus katės ir pelės žaidimas.

Nuo socialinių baimių (kaip gi čia dabar dauši stiklą) iki klykiančios kovos už išgyvenimą (kai dažniausiai jau būna per vėlu) filmas išlaiko dėmesį ir įtampą, kuo puikiausiai, todėl prabėga labai greit, vienas malonumas žiūrėti tokius sukaustančius trilerius. Veiksmas vyksta praktiškai vienoje vietoje, bet tas veikia labai gerai, palyginimui gal pasirinkčiau Phone Booth, Frozen, Open Water ar kažką panašaus. Istorija ne banali, žudiko veislė idomi, antrą kart žiūrėti gal ir nėra prasmės, bet kartą kalneliai tikrai smagūs ir rekomenduotini.

8/10

Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2018