Hostel Part III (2011)

Naujas populiaraus Eli Rotho 2005-ųjų filmo „Hostel” tęsinys, trečiasis segmentas, šįkart iš atšiauriosios Europos veiksmą perkeliantis į spalvingąjį Amerikos ir viso pasaulio lošėjų rojų – Las Vegasą. Visas šitas kankinimo-siaubo požanris, dažnai pavadinamas „kankinimų-pornografija”, tikrai turėtų būt dėkingas Hosteliui už vieną kitą nuopelną ir gal kam ir keista, bet aš vienas tų, kuriam patinka „Hostel” filmai. Pirmąkart mane pribloškė pati idėja, tiek ciniška, nukankinti žmogų už pinigus. Kapitalistinis pasaulis tuščias, turtingieji tiek visko išragavę, kad jokie malonumai nebe atgaivina gyvenimo džiaugsmo. O štai čia – tikras reikalas, viduramžių stiliumi, nukankinti bejėgę, niekuo dėtą auką, va kur tikrai aštrūs pojūčiai. Pirmasis filmas turėjo daug šitos šlykščios šovinistiškos, tamsios nuotaikos, kuri gniuždė, šokiravo ir pykino. Antrasis plėtojo istoriją ir stengėsi siužetiškai prikibti prie pirmtako.

Dabar turime jau trečią filmą, kuris turtingų sadistų idėją vis dar neša, bet nuotaiką turi jau kiek kitokią, nors vis dar labai sarkastišką. Be to, reikia pripažinti, kad visos tos kankinimų istorijos ir idėjos tikrai nėra kažkas naujo. Taigi trečioji dalis čia atsiduria tokiame vidutiniškame, bet dar žiūrimame lygmenyje. Filmas nėra tiek tamsus ar šlykštus, kiek daugiau įdomus ir tiesiog įtemptas trileris. Aišku gausim ten klykiančių aukų ir visokių nesveikatingų užmanymų, bet nebėra taip kokčiai nemalonu, kaip žiūrint pirmąją dalį. Čia daugiau sąžinės, daugiau galimybės kerštui, daugiau jėgų išlyginimo ir pusiausvyros, dėl to tai visų pirma nuotykis, įtampa, veiksmas ir tik po to siaubas ir neviltis.

„Hostel 3” yra smagesnis ir jei taip galima pasakyt, – švelnesnis. Žiūrisi jis žiauriai gerai, kabina, įtraukia, sugniaužia, išradingai apgauna daugybę kartų. Tačiau galop išsirutulioja gana kvailokai ir nerealistiškai, vardan to, kad publika galėtų labiau mėgautis plūstančiu krauju ir chaosu, dėl ko siaubinė vertė krinta, tačiau pramoginė, komedijinė galbūt kyla. Tai geras tęsinys, kurį gera žiūrėti, tačiau jis greičiau ir pasimirš. Vėl gi – man patiko, nors toli gražu tai nėra kažkoks deimantas, bet turi daug gerų bruožų. Įdomu, smagu, įtempta, plius yra kraujo ir gerų papų. Aprūvd.

7/10

Kill List (2011)

Besibaigiant 2011-iesiems, sakau ‘šiemetinis’, kol dar galiu. Taigi dar vienas saldus šiemetinis vaisius, anglų Kill List. Apsirgau, snarglys varva, gal dabar nors keletu filmų daugiau galėsiu pažiūrėt, nes per darbus sunku ir to laiko rast. O Kill List tikrai vertas dėmesio, ypač tų, kuriems labiau patinka rimtesni, tamsesni, lėtai besivystantys horrorai.

Istorija pasakoja apie du draugus, kurie dirba samdomais žudikais. Vieno jų žmona spaudžia, kad reikia pinigų, todėl jis priverstas imtis purvino darbo, nors ir nelabai noriai. Net mažametis sūnus mano, kad tėvas aptingo, nors tiesa ir nežino, kuo šis verčiasi. Draugo aplinkoje atsiranda paslaptinga meilužė, kuri palydi juos imtis darbų, braižydama paslaptingą simbolį blogojoje veidrodžio pusėje.

Didžiąją dalį filmo mes daugiau analizuojame žudiko mintis, elgseną, situaciją, daugiau dramos gal nei siaubo. Jis irgi paprastas žmogus, turi šeimą, kurią myli ir t.t. Šį kartą taikiniai pasitaiko nelabai geri žmonės, smarkūs iškrypėliai ir panašiai, todėl beatlikdamas darbą pagrindinis veikėjas kiek įsismarkauja. Reikaliukai pamažėle tamsėja, nors rodos sveiką protą dar galima užčiuopti. Visgi kuo toliau, tuo mažiau ir galop siaubas ištrūksta nekontroliuojamai, pasidaro keista, keista, keista.

Tamsus ir rimtas pasakojimas iš užtemdyto Jorkšyro. Lyg ir nuo pat pradžių žinai, kad kažkas bus ne taip, tačiau kai vyksmas pagaliau išsprogsta juoduliais, vistiek lieki kažkiek apžavėtas. Iki tobulybės kažko trūksta, antrąkart gal ne taip patiktų, bet kaip vienam tamsiam seansui tai geras grūzas. Įtraukiantis, sukrečiantis, užburiantis ir sujaukiantis mintis. Skoninga mistika ir subtilus siaubas ir prie mano varvančios nosies tinka, malačiai tie angliokai.

8/10

Insidious (2011)

Taip pat naujas, praeitų metų, James’o Wan’o, režisieriaus pastačiusio kultinius Saw ir Dead Silence, siaubo filmas Insidious. Wan’as taip pat bus kultinė asmenybė tarp siaubo mėgėjų, nors ir teko matyti jo nelabai vykusį veiksmo filmą Death Sentence, tačiau kai šis vyrukas imasi horror’o, rodos viskas tampa auksu ir Insidious dar kartą tai įrodo.

Formulė gali būt gana paprasta, užuomazga kažkur jau matyta, tam tikrus epizodus galima priskirti kaip įtakotus vieno ar kito žymaus filmo, tačiau visi šie pasvaičiojimai nebetenka prasmės prieš galutinį variantą. Insidious sutraiškė mane kaip vabaliuką, dabar mėginu atsiminti koks filmas paskutinįkart mane taip įbaugino ir turbūt reikia mąstyti keletą metų atgal ir gal net atsigręžti į Azijos kūrybą. Tiesa, per Dead Silence taipogi buvo pilnos kelnės, bet čia Wan’as smarkiai save pranoko.

Paprasti siaubo filmo įrankiai, tačiau meistriškose rankose – tokie veiksmingi. Insidious yra persunktas siaubo. Aš krūpčiojau, gniaužiau kumščius ir buvau pamiršęs kvėpuoti. Akys buvo labai plačios, o ausytės stačios. Link tobulybės dar kilstelėjo fantastikos elementas.

Jei kalbant apie ką čia viskas, tai labiausiai šitas filmas man priminė Poltergeist. Tačiau imant lyginti matosi, kad Poltergeist prieš šitą tampa tik Spielberg’o spalvojimo knygele penkių metų vaikams. Insidious puola paprastai, bet stilingai, tamsiai, plėšriai ir kraupiai iki maksimumo.

Idealaus, nors ir paprasto siaubiako pavyzdys: jis žaidžia mūsų jutimais, dėl ko ypač svarbu atmosfera, kuriai sukurti reikalingas nepriekaištingas ir apgalvotas montažas. Ar nebus tik nufilmuotos medžiagos dėliojimas į vietas svarbiausias tokio patiekalo ingridientas? Tuomet čia ar ten iššokantis snukis nebeatrodo lėkšta ir banalu.
Tikra šėtono išpera. Užmigti buvo nelengva, nakty vėjas plazdeno užuolaidas, iš balkono sklido neaiškūs girgždesiai. Sapnai taipogi po seanso kažkodėl pasitaikė tamsūs ir neramūs. Rodos aš jau nebe vaikas ir siaubo filmą nebe pirmąkart matau, o šitaip dar jie sugeba mane sujaudinti ir sužavėti.

Nenoriu leistis gilesnėn analizėn vien tam, kad nėr čia ką daug šnekėti – reik žiūrėti ir visai nenoriu pagadinti jums to malonumo.
Garantuotai baisiausia ir geriausia iš horror’o ką kol kas mačiau šįmet. Gerai, kad žiūrėjau ne vienas, turbūt širdis būtų sustojus. Bet užteko ir taip. Jei šį helouviną ketinate praleisti su siaubo filmais, – šitas privalo būti jūsų sąraše. Galėsit ir lemputę mažą užsidegt, kad drąsiau būtų.
Nepadės.

10/10

Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2018