Tarantula! (1955)

Vieno iš svarbiausių sci/fi horror režisierių Džeko Arnoldo filmas Tarantulas. Kitaip nei didesnioje dalyje kitų „didelių vabalų” filmuose, šiame tarantulo mutacija buvo sukelta gerais tikslais, t.y. siekiant mokslinių žinių. Filme taip pat suvaidino Klintas Istvudas, tačiau jo vaidmuo buvo toks menkas, jog titruose jis net nekredituojamas.

Mokslininkas, siekiantis išspręsti prognozuojamą maisto trūkumą pasaulyje, eksperimentuoja su įvairiais gyvūnais, duodamas jiems augimo hormonų. Rezultatai stulbinantys – per kelias dienas laboratorinė žiurkė be maisto išauga iki suaugusio katino dydžio. Tačiau vieną dieną, per gaisrą laboratorijoje, visas darbas sudega, išsigelbėti pavyksta tik tarantului, bet šią paslaptį žinome tik mes, žiūrovai.

Puikus filmas, kai nesinori kažko rimto, labai verčiasi liežuvis šį kūrinį vadinti lengva pramoga. Atsisėdi žiūrėti, kramsnoji sau spragintus kukurūzus ir nesuki galvos dėl nieko. Filme nėra jokių filosofavimų, jokio vidinio konflikto ar dar kokių nukrypimų nuo svarbiausio – gigantiško tarantulo teroro. Vaidyba nors ir gera, filmas taip gerai pastatytas, jog norisi bent truputį didesnių pastangų iš aktorių, garso takelio jau beveik neatsimenu, taigi jis eilinis, na o efektai, drsįtu sakyti, nepakartojami, viskas atrodo taip tikra, kad pamatęs labaratorijos augintinius suabejojau ar neegzistuoja kažkokie peraugę (šuns dydžio) triušiai, kuriuos galėjo panaudoti. Kalbant apie patį tarantulą – dar geriau, scenose, kur jis rodomas pilnu planu, panaudota miniatiūrinė dykuma, o tikras tarantulas norimomis kryptimis ja priverčiamas vaikščioti oro purkštuvų pagalba.

Tobulumas slypi paprastume, būtent šis posakis galioja šitam filmui.

Phantom of the Opera (1925)

1925-ųjų operos fantomas – tai antroji Gastono Leraukso novelės adaptacija. Pirmoji pastatyta 1916-iais, laikoma dingusia. Ši versija buvo perfilmuota, perkarpyta ir kitaip keista daugybę kartų, tačiau kritikų nuomone geriausias rezultatas buvo pasiektas 1929-ųjų perleidime, kurioje kelios scenos buvo padarytos spalvotos bei pridėtas garso takelis – būtent šią versiją man ir teko išvysti. Dalis operos vis dar stovi šiomis dienomis, tai yra istoriškai seniausia kino dekoracija skirta fimuoti iš vidaus, sklando gandai, kad ją bandyta nugriauti, tačiau darbai buvo nutraukti dėl didelio nelaimingų atsitikimų skaičiaus, darbuotojai tikino, jog tai operos fantomą vaidinusio Lono Čeinio vaiduoklio darbas (DAMN kaip norėčiau, kad tai būtų tiesa). Fantomo makiažą sukūrė pats aktorius, o kad akys atrodytų šiurpiau, ant jų jis užsitepdavo kiaušinio baltymo. 2008-iais filmas buvo rodomas kino teatre akomponuojant Los Andželo simfoniniam orkestrui.

Savininkus, lankytojus bei darbuotojus gąsdinantis fantomas, įsimyli jauną operos solistę ir yra pasiruošęs bet kokiais būdais užkariauti jos širdį.

Sėsdamas žiūrėti, buvau nusiteikęs gan skeptiškai, tikėjausi romantinio filmo su užuominomis į siaubą, bet ojojoj kaip aš klydau. Nors, nekalbant apie galingas masines scenas, filmas iš pirmos pažiūros niekuo neišsiskiria, tačiau taip tikrai nėra. Čia sukuriama labai neįprasta nuotaika, žiūrint jautiesi taip sutapatinamas su pagrindiniu veikėju, kad pats jautiesi izoliuotas ir atstumtas, ir jau kai pradedi apsiprasti su šia nuotaika, iš karto kerta kitos problemos. Dar vienas svarbus paminėti dalykas, yra žiaurumas, neteko skaityti novelės, tad nežinau kaip ten, bet čia jis tikrai stebinantis, žinant tylujį kiną, yra nenuostabu kai nepamatai žmogžudysčių ar atvirų smurto scenų, bet kai susiduri su psichologiniu ir fiziniu kankinimu, tai atrodo dar baisiau. Garso takelis pridėtas 1929-ųjų metų versijoje toks įspūdingas, jog buvo panaudotas ir keliuose kituose filmuose, aktorių darbas geras, o efektai kurių čia nedaug, nepriekaištingi.

Geras nuotykis, į kurį įsisukus bus tikrai sunku atsiplėšti.

Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2018