Ispanų režisierius Juan Carlos Fresnadillo, kuriantis ne visai ispaniškos dvasios horrorus, bandė pasitelkęs nemenką biudžetą mus kažkuo nustebinti. Manau jo visos asmeninės galimybės sukurti kažką ypatingo pasimatė “28 weeks later”. Filmas buvo neblogas, bet ne daugiau. Po teisybei nelabai ir pamenu kas ten buvo, ko nepasakysi apie Boyle sukurtą pirmąją dalį. Po “Intruders” ateityje iš šio režisieriaus tikėtis galimų horror šedevrų neverta, nes tai paprasčiausiai vidutinybė visoje horror režisierių hierarchijoje. Turint tokį biudžetą galima tikrai daug, nors čia panašu visi pinigai nuėjo ant Clive Owen, tačiau pastarojo aktoriniai sugebėjimai ne tik, kad filmo negelbėjo, bet ir pats paliko eilinio aktoriūkščio įspūdį. O iš jo buvo galima laukti daug.
Iš pačio filmo tikrai nieko ypatingo nesitikėjau, tačiau ir negavau . Filmas labiau skirtas gąsdinti vaikams, apie per košmarus pas juos ateinančius monstrus. Taip visa istorija ir praslenka. Lyg turėtų gąsdinti, bet iki tarkim James Wan sukuriamos atmosferos oi, kaip toli. Pats vaikų įsivaizduojamas monstras labai jau neišskirtinis, panašus į vaikščiojantį tamsoje skudurą. Tad vienas pagrindinių filmo komponentų buvo ne visai pavykęs, kas manau ir įtakojo laviną apatiškų emocijų į kūrėjų pastangas. Baigiant lieti kritiką, ant šio nekalto režisieriaus kūrinio, reikia pripažinti, kad tai nėra visiškas mėšlas. Vis tik išlaikytos dauguma klišių gan aukštame lygyje. Gi jau vien aktoriai negadina bendro vaizdo. Bet filmas spėčiau skirtas jaunesniajai, modernesniajai auditorijai, mėgstančiai labiau nulaižytą, pagrąžintą šių dienų horror produkciją.