Intruders (2011)

Ispanų režisierius Juan Carlos Fresnadillo, kuriantis ne visai ispaniškos dvasios horrorus, bandė pasitelkęs nemenką biudžetą mus kažkuo nustebinti. Manau jo visos asmeninės galimybės sukurti kažką ypatingo pasimatė “28 weeks later”. Filmas buvo neblogas, bet ne daugiau. Po teisybei nelabai ir pamenu kas ten buvo, ko nepasakysi apie Boyle sukurtą pirmąją dalį. Po “Intruders” ateityje iš šio režisieriaus tikėtis galimų horror šedevrų neverta, nes tai paprasčiausiai vidutinybė visoje horror režisierių hierarchijoje. Turint tokį biudžetą galima tikrai daug, nors čia panašu visi pinigai nuėjo ant Clive Owen, tačiau pastarojo aktoriniai sugebėjimai ne tik, kad filmo negelbėjo, bet ir pats paliko eilinio aktoriūkščio įspūdį. O iš jo buvo galima laukti daug.

Iš pačio filmo tikrai nieko ypatingo nesitikėjau, tačiau ir negavau . Filmas labiau skirtas gąsdinti vaikams, apie per košmarus pas juos ateinančius monstrus. Taip visa istorija ir praslenka. Lyg turėtų gąsdinti, bet iki tarkim James Wan sukuriamos atmosferos oi, kaip toli. Pats vaikų įsivaizduojamas monstras labai jau neišskirtinis, panašus į vaikščiojantį tamsoje skudurą. Tad vienas pagrindinių filmo komponentų buvo ne visai pavykęs, kas manau ir įtakojo laviną apatiškų emocijų į kūrėjų pastangas. Baigiant lieti kritiką, ant šio nekalto režisieriaus kūrinio, reikia pripažinti, kad tai nėra visiškas mėšlas. Vis tik išlaikytos dauguma klišių gan aukštame lygyje. Gi jau vien aktoriai negadina bendro vaizdo. Bet filmas spėčiau skirtas jaunesniajai, modernesniajai auditorijai, mėgstančiai labiau nulaižytą, pagrąžintą šių dienų horror produkciją.

The Wicker Tree (2010)

Režisierių Robin Hardy dabar bus galima sieti su viena iš keistesnių, netgi mistiškesnių istorijų kine. Retas atvejis, kai režisierius po trisdešimt septynerių metų sumąsto susukti savo pirmojo filmo  antrą dalį, kuomet  per visą tą laikotarpį sugebėjo suregzti  tik vieną filmą. Kulto „Wicker man“ (1973) pristatinėti nereikia, negana to, kad dar ir Holivudas su N.Cage padarė jo remeiką. Prieš „Wicker tree“ peržiūra aišku buvo naivu tikėtis, kad režisierius sugebės pakartoti pirmojo filmo sėkmę, tačiau nusivilti taipogi nebuvo kuo. Viskas daugiau mažiau normos ribose.

Istorija panaši. Religija, paslaptingas keltų palikuonių kultas nuošalioje vietovėje Škotijoje. Aukų rolės šįkartą atitenka Jėzaus vaikams iš Teksaso (country dainininkei ir kaubojui), bandantiems atvesti į teisingą kelią tamsuolius škotus. Visa aplinka, gamtos vaizdai iš kurios tarsi sklinda senasis folk muzikos garsas, retkarčiais įspūdingai sudrebinantis slenkančius veiksmo kadrus, tikėjimo ir pamišimo išpuoliai, tarsi atkartoti iš „Wicker man“, tačiau tai visiškai netrukdo mėgautis reginiu. Retkarčiais atrodo, kad abu filmus žiūri vienu metu, kuomet prisiminimai ir palyginimai  susipina su vaizdais ekrane, gaunasi visai įdomus rezultatas ir visiškai neerzinantis, kaip dažniausiai nutinka panašiais atvejais. Dar nejučia iškilo ir ne per seniausiai matytas „Kill list‘, kur taipogi teko susidurti su paslaptingaisiais britų saloje tykančiais kultais ir manyčiau esminis tarp jų skirtumas, kuomet prieinama prie paslapties – brutalume. „Wicker tree“ praktiškai jo nėra, viskas atlikta žiauriai, tačiau bandant pateisinti, iškeliamas nemirštantis senasis tikėjimas, visiškai nesureikšminant ir nesimėgaujant mirties scenomis. Tai tarsi savaime suprantama įvykių seka.

Bandant filmą sukritikuoti ar menkinti, galima rasti eilę silpnokai išpildytų scenų, logikos trūkumo, per didelio naivumo, kad ir iš jankių pusės. Bet žiūrint visi tie minusai pasilieka antrame plane ir  paprasčiausiai besimėgauji paprastu, kažkuria prasme mielu reginiu. Manyčiau ir neofolkerių visuomenės atstovai išsimarginę runomis, turėtų taipogi nespjauti į antrąjį R.Hardy bandymą sukurti jiems kultinį filmą. Gražus gestas, kad pakviestas bent vienai scenai nusifilmuoti jau visiškai susenęs Christopher Lee, be kurio „Wicker man” tikrai nebūtų toks, koks buvo. Jo kaip ir pakaitalas „Wicker tree” Graham McTavish, tikrai neperspjovė Ch.Lee savo aktoriniais pamišimo sugebėjimais.

Paranormal Xperience 3D (2011)

Pavadinimas nuteikęs dar vienam ispanų bandymui pakartoti Rec šlovę,  tačiau pasirodo stipriai klydau. Viskas čia ganėtinai paprasta, siužeto rėmai , kaip ir eilinio amerikietiško slasherio apie grupę tenagerių, kurių skaičių mažina koks nors žudikas. Tad tikintis eilinio nustebinimo iš ispanų, teks nusivilti, bet…filmas, kaip savo žanre sakyčiau netgi labai pavykęs. Pradedant dvigubai plėtojamu siužetu ir baigiant žudiko veiksmais (kažkas tarpinio tarp Mike Meyers ir Jason Voorhes), o dar puikiai parinkta veiksmo vieta apleistame miestelyje su puikiai derančiomis dekoracijomis. Taipogi nemažai tokių smulkių siužetinių elementų, kurie neleido filmui nusiristi į visiškai eilinį nusipiginusį slasherį. Vietomis net labai suartėjama su tokiu hitu, kaip „Haute tension“, tik deja iki jo lygio tolokoka. Aktoriai-aukos , tiek savo povyzom, tiek veiksmais nusipelno iki galo atlikti  savo nevykėlišką misiją. Kaip ir pridera galybė nelogiškų aukų sprendimų gelbėjantis. Bet tai jau seniausiai tapo, kaip ir slasherių vienu iš svarbesnių akcentų. Neišsikėlus didelių reikalavimų, galima visai smagiai pasimėgauti nauja ispanų produkcija. Vis tik jie ryžosi investuoti į filmą apie tris milijonus eurų , o tai šiais sunkiais  laikais tikrai daug.

Paskutiniu metu jau nejuokais pradeda erzinti prie kas antro pavadinimo priklijuoti „3D“. Automatiškai perskaičius, sukyla negatyvi reakcija. Reikia tikėtis, kad čia laikinas mados šauksmas ir ateityje nebus bjaurojami gerai skambantys filmų pavadinimai tuo magišku kodu 3D. Nebent šiais laikais, kuomet 3D masiškai braunasi į eilinių piliečių namus, tai padeda uždirbti vieną kitą papildomą milijoną.

Režisieirus Sergi Vizcaino pakolkas nieko doro ispanų kinematografijai nenuveikęs su keletų shortų ir tv serialais. Nors filmas ir nenuvylė, bet ateityje iš šio režisieriaus šedevrų tikrai nesitikiu, nes plika akimi matoma, kad su tikrai neblogų siužetinių idėjų išpildymu jam per sudėtinga susidoroti ir filmą pritempti savo paprastumu, ar dar velniažin kuo iki įsimintino ir ateityje dažnai linksniuojamo horror’o.

Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2018