Vakar pabuvojau „Rūsyje” ir jis man, nepaisant krūvos neigiamų komentarų sklandančių po intiką, patiko! Vertėtų nusiteikti, kad tai bus daugiau drama filmas su horror’o elementais arba tiesiog psichologinis siaubo žanras, kaip kad teigia kūrėjai, nes siaubo scenų čia nėra daug, viena-kita. Daugelis jų jau matytos ne viename filmų, ir pamaniau, kad tuoj tuoj ir filmas peraugs į kokį „Egzorcistą” :)
Reikėtų pakalbėti ir apie tai, jog tai pirmasis pasaulyje išmanusis kinas. Savybė naudotis kine išmaniaku man patiko, nes filmas kiek nuobodokas, dažnai voliojamasi lovose, vaikštoma iš kampo į kampą ir nelabai kas bevyksta, tad interaktyvumas filmo metu buvo geras dalykas, nejučia laukdavau kada ir vėl įsijungs mabilka, pranešdama apie papildomą turinį. Pvz. vienoje vietoje per mabilką parodė tapytą paveikslą, ko filmo metu nebuvo galimybės pamatyti arba tiesiog nepastebėjau. Tiesa, Multikino salėj bebuvo gal kokis dešimtis žmonių, tad švieščiojančių ekranų praktiškai nemačiau ir nieks aplinkui netrukdė. Tad iš mano pusės šiam konkrečiam filmui tik pliusai.
„Rūsyje” viskas vyksta pakankamai realistiškai, paaiškinama kam tos po visus namus iškabinėtos Paranormal Activity kameros – Ieva serga kažkokia sunkia epilepsijos forma, tad daktaras turi stebėti jos būklę. Ir jos vyriokas geras bachūras, atsisakė savo lakūniško darbo dėl jos ligos, tad pastoviai prakiurkso namuose. Na ir grand finale taipogi išaiškėja kodėl žmona taip raganėja, detaliai sudėliojama t’sakant po lentynėles kas ir kaip čia vyko, tad ir pasirinktas plakatas pasirodo čia net labai dera, palikta vietos šiokiai tokiai interpretacijai.
Ar verta filmą žiūrėti? Be abejo. Jei norime kada sulaukti dar kokių lietuviškų siaubo filmų. Tačiau ne tik dėl to, bet ir dėl niūrios atmosferos, matos kad postprodukcijoje su spalvomis padirbėta profesionaliai (hurray color grading!), Šeduikytės (ji čia labai vietoj ir lipo šiai rolei) ir pačios socialinės filmo minties. Žiūrėti neverta, jei mislysit, jog tai pigių siaubo triukų ir kibirų kraujo žiūralas. „Rūsys” skirtas brandesniam žiūrovui.
Jau gan seniai šį žaidimą buvau nusižiūrėjęs, dar nuo E3 2012 parodos. Štai ir išpuolė galimybė jį pakalenti. Vienok smagu, kad Lietuvoje gali be jokių skrupulų nuomotis PS3 žaidimus, tad ir laužyti galvos „oj kaip čia nusičipavus konsolę“, nereikia. Važiuojam.
Daug apdovanojimų, liaupsų ir titulas „geriausias 2013 metų žaidimas“, lydi „The Last of Us“. Taigi, tai vienas geriausių PS3 ekskliuzyvų – aukščiau pagal metacritic’ą puikuojas tų pačių Naughty Dog kūrėjų „Uncharted 2: Among Thieves“. Tačiau ne viskas geime taip jau idealu ir medum tepta kaip norėtųsi…
Viskas prasidėjo it blogas sapnas – sprogimai lauke, panika aplinkui, o jau žiūrėk ir su dukrela ant rankų lakstai, bandydamas išsigelbėti nuo infekuotuojų. Žodžiu, jautiesi lyg žiūrėtum kokį gerą romerišką (na tipo zombių filmų tėvelio George A. Romero) filmiecą ir kaipmat esi įtraukiamas į šį post-apokaliptinį košmarčiką.
Vėliau nusikeliam į 2033-ius, kai įvedama nepaprastoji karo padėtis (martial law), žmonės skanuojami/tikrinami ar švarūs, o infekuotiesiems gi tuoj pat švirkščiamas nuodas smegenan.
Žaidimas naudoja trečiojo asmens vaizdo perspektyvą. Tokią pačią perspektyvą turi ir nauja reboot’inta Tomb Raider’ienė, kuri kaip paaiškėjo daug ką skolinosi iš Naughty Dog žaidimo „Uncharted“, pvz. labiausiai krinta į akis auto priedangos sistema – kai prieini pritūpęs prie sienos ir veikėjas prie jos automatiškai priglunda, gindamasis nuo zombiažmogių, nė nereik spaust jokių ale gears-of-wars’inių cover mygtukų. Iš dalies galima sakyt, kad „The Last of Us“ – tai gerokai steroidų pripompuotas „Uncharted“, paveldėjęs pastarojo geriausias savybes.
Žaidimo pradžios muzikinis įvalkalas kažko labai jau priminė kito post-apokaliptinio geimiako melodiją, kalbu apie „Metro: Last Light“, dar vėlėliau nuskambėjo pan. takelis iš „The Thing“. Na, gal čia tik mano ausims taip atrodo… Bet anyway, viskas čia okėj, skamba gerai.
Grajus turi itin detalias aplinkas – niekieno nešienaujama pro asfaltą praaugus žolikė, surūdyję automobiliai… kažkur tai man matyta, aa tataigi „I Am Legend“ filme, katrame Will Smith kovojo su infekuotaisiais ir ieškojo priešnuodžio. Manyč, „The Last of Us“ įkvėpimui labai pasitarnavo filmas, nes kalbant apie siužetą, ir čia rasime nemažai panašumų, tačiau siužetinė linija čia kur kas gilesnė už minėtąjį filmą. Apskritai, nenustebčiau jei būtų pradėtas kurti ir filmas šio žaidimo motyvais – 2013-ųjų lapkričio 25 Sony užregistravo TheLastOfUs-Movie.com ir TheLastOfUsMovie.net domenus!
Tu žaidi už Joel’ą ir su tavimi yra priversta trainiotis mergaitė vardu Ellie – ryžtinga, nuoširdi, tvirto būdo asmenybė ir visai neveltui buvo burnojama internetuosna, kad Naughty Dog’ai pasisavino Ellen Page išvaizdą, panašumai čia akivaizdūs ne tik dėl jos išvaizdos, bet ir charakterio bruožų ypatumų. Netgi balsas panašus. Aišku to Naughty Dog nepripažino. Aj Ellie ar Ellen, šiaip jau who cares, bet anyway well played, Naughty Dog, well played.
Priešų čia nestinga, yra įprastų zombių, yra su mutavusiom galvomis, katrie nemato tavęs, užtatai baisiai gerai girdi, pasitaiko ir stambių zombių-veteranų, kuriems reikia būt pasiruošus savo arsenale gerą dozę kulipkų, mat tie padarai taip lengvai nedvėsta, na tokie pusbosiai sakyč.
Žaidimo mechanika veikia beveik tobulai ir nestokoja interaktyvumo, nors šiaip formulė paprasta: hide-shank-loot-search-shoot-watch
Taipogi žaidimo pasaulyje rasime įvairių dalių ir jungsim jas, gamindami naujus daiktus, pvz. peilius, molotovo kokteilius (baisiai smagu mėtyti į krūvą zombaloidų ir stebėti juos lakstančius ir taip uždegančius vienas kitą) ar sprogstančius spąstus, kurie ištaškys į gabalus bet ką, prisiartinus prie jų.
Vienas labiausiai užknisančių dalykų žaidime buvo, jog sėlindamas kartu su Ellie pro kokį clicker’į (taip vadinama viena iš zombių stadijų), tu turi stengtis kuo mažiau kelti triukšmo, eiti pritūpęs, neatsitrenkti į akląjį siaubūną, mat tikėtina, jog būsi pakastas greičiau nei spėsi išsitraukti ginklą. Bet mergai, keliaujančiai kartu su tavimi, atrodo priešingai, ji pradeda bėgioti, tuo keldama triukšmą, dar ir atsitrenkdama į priešą… Gerai tiek, kad zombiai į tai kažikodėl nesureaguoja ir gali toliau keliauti pamiršdamas tą kvailą dirbtinį intelektą, nesibaimindamas priešų antplūdžio, mat tave išgirdę, jie subėga iš visų pakampių, bandydami kaip įmanydami išdraskyti tau subinę :| Na bet dažniausiai būni taip susikoncentravęs, kad nė nepastebi tokių dalykų.
Kitas dalykas – atsiradus kokioj naujoj vietoj, neretai pamatai plytgalius, bonkes ir pan., tai čia lyg žaidimo spoiler‘iai, kai tikėtina, jog atsiras priešų ir galbūt teks jais pasinaudoti nukreipiant dėmesį.
Šiaip ko gero tai vienas tų žaidimų, kurį pakankamai įdomu stebėti atsisėdus ant sofkelės su alumi ir žiūrėti kaip lošia družbanas, bo kupina nuotykių, veiksmo ir dramos kelionė garantuota.
Kalbant apie ginklus mano absolutely-fcukin’-awesome, teikiantis daugiausiai džiaugsmo, buvo lankas – tylus ir mirtinas pagalbininkas. Įprastas zombis krato kojas pataikius tarpuakin, gi su clicker’iais tenka labiau paprakaituoti – iššauni bent keletą strėlių iki kol anas prigula poilsiui. Vėliau galim išsitraukti strėles, kurios kartais lūžta, tad pastoviai esi priverstas ieškotis amunicijos, nes jos čia nėra apsčiai. Aišku bene dažniausiai bus naudojama devyni-milimitrovka, visokie pištolietai, shotgun‘as, vėliau nebus nuskriausti ir „The Thing“ fanai – gausim ir ugniasvaidį.
Reziumuojant, „The Last of Us“ – brutalus ir žiaurus žaidimas, nestokojantis šiurkščių scenų, tačiau kartu ir emocionalus, žaidimas nustatantis naujus standartus. Tai siekiamybė, kurią sulošę, negalėsime vengti kalbėti pastoviai lygindami „The Last of Us“ su kitais panašaus kalibro grajais. Žaidimas, kuris naikina ribą tarp filmų ir žaidimų bei duoda geriausia ką gali pasiūlyti šios abi pramogų sferos – nuostabų siužetą, veikėjus ir geimplėjų!
Lietuviško kino viltimi vadinamas Vanishing Waves arba Aurora, tai meniška ir atmosferinė režisierės Kristinos Buožytės sci-fi drama. Kristina dabar, beje, kuria segmentą ABCs of death tęsiniui, JEIGU KĄ, o tuo metu kiti Lietuvių kūrėjai dirba prie pilnametražio siaubo filmo Rūsys, tad panašu pagaliau mūsų kinui irgi ateina geresni laikai. Turėsim kažką, ko negėda parodyt ir užsieniečiui, nes nors ir neturim pinigų, vistiek visad rusena viltis, kad mūsų žmonėms yra įdomu ir norisi daugiau nei tik pamatyti kaip Rudokas sako: „papai” ir „nachuy”.
Ir nereikia manyti, kad jei lietuviai neturi pinigų tai jie viską nusipirataus ir taip neįvertins triūso. Gal ir parsisiūs iš linkomanijos pasižiūrėt, kas čia per dalykas, bet tik dėl to, kad modernus lietuviškas kinas mums tiek svetimas ir naujas dalykas, kad mes nė nežinome kaip į jį reiktų reaguoti. Lietuvos kino vartotojai, – kaip dykumos smėlis niekad nematęs vandens, numesk bent lašą ir sugers jį godžiai ir smalsiai. Žmonėms tikrai įdomu, jie tikrai eina ir eis į kiną žiūrėti rimtos lietuviškos produkcijos, aš, asmeniškai nusipirksiu ir dvd, kad paremti kūrėjus, nors mes ir ubagai, – mūsų sielos didingos ir jų prastom komedijom neužkimši… man taip norisi tikėti.
Su tokiu pat keistu sutrikimu, vien dėl to, kad tai kone pirmoji ir unikali patirtis, pagaliau pamačiau ir aš Aurorą, tituluojamą pirmu lietuvišku sci-fi. Visą filmą negalėjau suprasti ar man įdomu/patinka dėl to, kad čia tikrai geras filmas ar dėl to, kad jis – lietuviškas. Mastydamas apie antrą variantą vis bandžiau užčiuopti čia kažką išskirtinai lietuviško, už ko galėčiau užsikabinti ir savo teoriją pagrįsti ir nesugebėjau. Tikiuosi tai reiškia, kad mes sugebam (ir sugebėsim ateityje) perlipti per savo gardą, išlįsti iš savo uolos ir galiausiai pasižiūrėti į save iš šalies, taip pat kaip žiūrime kitus europiečių, azijiečių ar amerikiečių filmus. Daug minčių užplūsta apie tai, kad čia „mūsų” produktas ir apie tai koks jis yra, kaip jis veikia, bet pabandykim baigt apie tai kalbėt (nes nuo to ir reiktų pradėt) ir pašnekam apie filmus, kaip tiesiog šnekam apie visus kitus filmus.
„Dingstančios bangos” pasakoja istoriją apie eksperimentą, kuriuo metu bičas pasijungia į komoj gulinčios moteriškės smegenis. Panašiai kaip Altered States, tokiame juodame vandens pripildytame karste. Kažkaip norisi man lyginti su Altered States ar Cele, nes pagal panašią formulę vyksta dalykai, sensas kartojasi, žiūrovas atakuojamas atmosferiškais garsais ir vaizdiniais. Geras, nesiliaujantis ambientinis garso takelis – labai svarbus elementas kuriantis nuotaiką, vaizdiniai gražūs padaryti tiek geru kameros darbu, praktiniais efektais ir aktorių pastangom, plius paskaninti kompiuterine grafika, tikrai gražu žiūrėt. Su kiekvienu seansu pagrindinis veikėjas Lukas užmezga vis gylesnį ryšį su „šaltiniu”, o nuo kitų mokslininkų savo pasąmoninį romaną slepia, taip suklastodamas tyrimų rezultatus. Į naująją sapnų meilę jis žiūri rimtai, bet apie siužetines smulkmenas daug pasakoti nenoriu, nes gal yra kas dar nematė ir nenori gadinti jiems reikalo.
Galiu pasakyti ir kas nepatiko. Nors suprantu, kad filmas lėtas, atmosferinis ir tam tikroms nuotaikoms sukurti reikia įsibėgėjimo, vis dėl to jis man pasirodė per daug ištęstas ir kai kurios scenos paliktos per ilgos, tarkime scena kur nuogas Lukas vejasi Aurorą nakty per pievas, norisi sušukti „gerai, jau supratom!”, gal kiek nepamatuota… Kokias dvidešimt minučių nukarpius gal filmas atrodytų mažiau arthauziškas ir būtų lengviau vartojamas, bet čia tik vartotojiškas skundas. Jei kūrėjai mano, kad visi to „meno” sequencai būtini – lai jie būna. Tiesiog jei jau jie tokie esminiai, gal jie turėtų būti įvairesni, labiau nežemiški ar siurrealistiški, mažiau verstų žiovauti. Dar pabaiga man pasirodė kiek antiklimaksiška ir tas šokinėjimas nuo lietuvių prie anglų kalbos erzino. Suprantu, kad tarp mokslininkų tokioj aplinkoj tikrai būtų užsieniečių, bet kažkaip sunkiai sekės savo lokatoriais gaudyt kažkokį kitą akcentėlį, apart lietuviškoo ;)
Mano priekabiai tikrai ne agresyvūs ir manau nuginčyjami, tad jei per kokį stebuklą šitą recenzijytę paskaitys žmonės prisidėję prie filmo – tikrai nereiktų į juos skaudžiai reaguoti. Sąžiningai sakau ką galvoju, Vanishing Waves yra neblogas, vietomis net ir stiprokas, gražus filmas. Gal tokiems kaip aš norėtųsi daugiau, aršiau, ekstremaliau, keisčiau, bet reikia suprasti, kad prie mūsų nepatyrusios publikos irgi reikia mokėti prieiti. Jei iškart tėkštelsi per riebiai, filmas ko gero bus finansinė katastrofa, žmonės išsigąs, išvadins „nesamone” ir galėsi visą likusį meną susikišti sau į šikną kartu su dešimttūkstantinėm skolom. Lietuvių žiūrovas šiuo metu kaip nekalta panelė, kuriai reikia gražių sms, gėlių, vyno ir teatro prieš įsitempiant į lovą. Tad taip apdairiai ir gudriai, tačiau per daug nenuolaidžiaujant Aurora ir suvinioja mus.
Geriausias lietuviškas filmas? Tikiuosi tik kolkas ir neilgam! Tikiuosi turėsim vis daugiau modernios, kokybiškos produkcijos savo malonumui ir eksportui. Tikiuosi, kad tobulėjant technikai ir žmonėms įgaunant patirties ir išminties, galėsime sau leisti ir daugiau drąsesnių eksperimentų, įvairesnių žanrų pavyzdžių sukurti. Aurora jau turbūt yra ir visada liks vienas iš pionierių, už ką žinoma bus nuolat geru žodžiu atsiliepiama, bet apskritai, jei visiškai nešališkai statyčiau šitą filmą tarp visko kito ką gyvenime mačiau, kalčiau jam kokius 6 ar 7 iš dešimt. Gražūs visualsai, geras soundtrekas, sunkus aktorių triūsas, klampi atmosfera. Tik istorija man gal ne tokia įdomi ar aktuali, su veikėjais tapatintis per daug nesinorėjo ir nesigavo, tad su ta „nuotaika” ir išvilktas visas reikalas.