Pirmasis siaubo filmas

Turbūt ne vienas siaubo filmų gerbėjas yra uždavęs sau klausimą: „Koks buvo pirmasis siaubo filmas?“ Tačiau tikslaus atsakymo į šį klausimą rasti neįmanoma, taigi pasistengsiu kaip įmanoma geriau paaiškinti siaubo filmų kilmės liniją.

 

Terminas siaubo filmas pradėtas naudoti tik apie 1930-uosius. Žinoma, jo šaknys slypi kur kas giliau. Dažniausiai pirmuoju tituluojamas George’o Méliès 1886-ųjų Velnio Pilis. Keista, bet daugelis užmiršta dar daugiau kaip pusmečiu anksčiau pasirodžiusį brolių Lumière’ų Skeleto Šokis (1885), kuris, tikriausiai, buvo tuo metu vadinamų „vaiduokliškų pasakaičių“ (spook tales) trumpametražių filmų siaubo tema, pradininkas, bet broliai siaubo temos gvildenti nesiruošė. Ir visa šitai beveik vienas plėtojo prancūzas George’as Méliès, iki 1908-aisiais pasirodžiusios pimosios siaubo novelės ekranizacijos Daktaras Džekilis ir misteris Haidas. Ši istorijos dalis taip pat dažnai užmirštama dėl jokių fotografinių ar žodinių juostos egzistavimą patvirtinančių įrodymų. 1910-ais metais pasirodžiusi Mary Shelley novelės Frankenšteinas adaptacija yra galutinis ir neginčijamas šių spėliojimų ir klaidžiojimų taškas. Tai – filmas, paremtas fantastikos žanro pradininku, vėliau pagimdžiusiu siaubo žanrą, bet istorija čia dar tikrai nesibaigia. Toliau viską į savo rankas griebė vokiečių meistrai. 1913-ais pasirodęs Prahos Studentas yra pirmasis pilnametražis siaubo filmas. Manoma, kad po metų sukurtas Baskervilių šuo buvo pirmasis siaubo filmas sulaukęs tęsinio (iš viso jų buvo šeši), o 1916-ųjų, ketvirtają dalį ir dar keletą išsaugotų juostos fragmentų turintis Homunkulas laikomas pirmuoju siaubo mini serialu (taip pat šešios serijos), bet ir vėl, neginčytinas variantas yra filmo Golemas (1915) trilogija, kurio antroji dalis pasirodė 1917-ais, o trečioji – Golemas: kaip jis atkeliavo į pasaulį – 1920-ais. Na, o visgi Didysis siaubo žanro senelis yra daug kam gerai pažįstamas Daktaro Kaligari kabinetas, sukurtas (1919).

 

Taigi, jei nesinori laužyti galvos, bet traukia geriau žinoti siaubo filmų šaknis, manau, užtenka pamatyti Frankenšteiną ir Daktaro Kaligari kabinetą.

 

The Lords of Salem (2012) apžvalga

Nepaprasta rašyti apie tokį filmą – jeigu pradėsi analizuoti jį pagal bendrus standartus, jis tuoj pat užsidarys savyje ir neatskleis savo paslapčių. Kita vertus, pradėjęs jį interpretuoti ir ieškoti prasmių ir traktavimų, labai greitai paliksi jį nuošaly ir imsi dėstyti savo mintis ir idėjas, labai laisvai operuodamas filmo medžiaga. Priežastis – paties filmo stilistikoje ir pasakojimo būde.

Filmo įvykių pagrindas – Salemo miesto raganų teismai, kurie įvyko 1692-93 metais ir pasibaigė daugiau nei dvidešimties žmonių mirtimis budelių rankose. Šiame mieste jau mūsų laikais gyvena viena radijo vedėja (Sheri Moon Zombie), kurios gyvenimą mes ir stebime. Tiksliau ne gyvenimą, o paskutinias penkias dienas (nuo pirmadienio iki penktadienio), per kurias jos pasaulis ima griūti, paveiktas nežinoma tamsia jėga. Savaitės pradžioje ji mato tik šmėkliškas figūras sapnuose, tačiau galop visa jos realybė tampa vienu simbolišku košmaru, iš kurio nėra išeities. Antra filmo dalis beveik neturi siužeto, tai tėra grandinė vienas už kitą keistesnių iškraipytų biblinių įvaizdžių. Pats Rob’as Zombie, kalbėdamas apie savo filmo stilistiką ir atmosferą, sako, kad jo tikslas buvo sukelti žiūrove nejaukų ir sunkų jausmą, kokį jis pats gauna žiūrėdamas David’o Lynch’o ar David’o Cronenberg’o filmus. Be šokiruojančių vaizdų tam dar padeda ir filmo minimalistiškumas, kuris, gimęs iš biudžeto mažybės, tampa stilistine priemone, padedančia filmui rasti savo vietą žanro taksonomijoje.

Tokia yra filmo idėja, tokį filmą Zombie norėjo sukurti. O gal ir sukūrė, nemažai žmonių jį tokį ir mato. Man, deja, nepavyko. Mano manymu, vienas didžiausių filmo trukumų – tai pačios raganos ir jų, sakykim, atstovės mūsų laikais, kurios neatrodo nei bauginančios, nei grėsmingos. Man visą filmą iš jų norėjosi šaipytis, kaip ir iš kai kurių „monstrų“, kurie, atrodo, labiau tiktų sekančiai Scary Movie daliai. Gali būti, kad Zombie’o vizijoje jie ir šiaip turėtų kelti juoką, tačiau ne kandžią pajuoką, o beprotišką kvatojimą. Nemanau, kad tai buvo pasiekta.

Kitas momentas, kuris labai gadina filmą, tai tradicinio siužeto rudimentai, kurie turėtų judinti veiksmą pirmyn, tačiau filmui pavirtus simbolių galerija, jam trukdo, reikalaudami savo pabaigos. Tai ir meilės linija, kurios išvis čia nereikia, ir būtinas raganų tyrinėtojas, kuris rausiasi senose knygose ir artėjant pabaigai supranta, kas iš tikrųjų vyksta. Nors Bruce’as Davidson’as, kuris vaidina tą Salemo istorijos specialistą, ir yra pats geriausias aktorius filme, tačiau be jo galima buvo visiškai apsieiti.

Šiaip man apie šį filmą buvo daug maloniau galvoti, nei jį žiūrėti. Dabar aš įsivaizduoju jį kaip vizualinės muzikos albumą, kuriame scenos-dainos nebūtinai turi būti siužetiškai susijusios, tačiau jų eilė sudaro tam tikrą tamsią progresiją, kuri pasibaigia grįžimu į mūsų pasaulį, kuriame nėra raganų, tačiau yra kultai ir savižudybės. Tačiau tai dabar – žiūrint filmas man atrodė nuobodus ir kartais juokingas.

zp8497586rq

Europa Report (2013) apžvalga

Jeigu daugialąsčiai organizmai kada nors bus atrasti Saulės sistemoje, greičiausiai tai įvyks Jupiterio palydove Europoje, kuriame yra išorinis vandens sluoksnis. Mokslininkai jau seniai svajoja nusiųsti ten kokį aparatą, kuris galėtų surinkti pakankamai medžiagos, kad viskas taptų kiek aiškiau. Apie pilotuojamą ekspediciją dabar negalima ir kalbėti, tačiau kinas vėl aplenkia realybę — filmas „Europa Report“ pasakoja būtent tokios ekspedicijos istoriją.

Filmas pagamintas „found footage“ žanru, tačiau apie tai kartais pamiršti, nes kosminiame aparate, kuriame vyksta beveik visas filmo veiksmas, yra tiek daug kamerų, kad nevisada suprantama, kodėl buvo pasirinktas būtent toks istorijos pateikimo būdas.
Jau iš treilerio buvo aišku, kad gyvenimą Europoje astronautai ras ir tai bus nelabai draugiškas gyvenimas. Tačiau filmas nėra apie kokius monstrus ar ką nors panašaus, jis tiesiog nagrinėja žmonijos kosmoso tyrinėjimo ateitį, ir daro tai įdomiai. Matome skirtingus žmones, kurie iš tikrųjų galėtų nuspręsti palikti viską ne vieneriems metams ir leistis į kosminę kelionę, matom kaip jie gyventų ir bendrautų, matom kas su jais galėtų nutikti. Visa tai yra labai gražu, tačiau yra paliestos tik keletas temų ir lieka perdaug žiūrovo vaizduotei. Aš asmeniškai norėčiau pamatyti daugiau bendravimo tarp personažų, sužinoti ką vienas apie kitą galvoja ir kaip tai lemia jų veiksmus. Nepamirškime, kad mes kalbame apie šešis žmones, vyrus ir moteris, kurie labai ilgai gyvena kartu mažoje geležinėje dėžėje beribiame kosmose. Konfliktai ir afekcijos čia neišvengiami. Tačiau gali būti, kad visa tai ir nebūtų galima išdėstyti viename filme, čia reikėtų ne vieno sezono kokio nors serialo, tačiau aš nukrypau…

Siužetiškai ir stilistiškai filmas yra labai panašus į 2011-ųjų metų „Apollo 18“, tačiau lenkia jį beveik viskuo: ir aktoriai geresni (beje, serialų megėjai čia ras nemažai pažįstamų veidų), ir scenarijus labiau sukoncentruotas, ir tempas kur kas geriau išlaikytas. Kaip ir savo pirmtakas, filmas neduoda visų atsakymų, tačiau čia tai yra pagrįsta filmo tema: ekspedicija išvyksta ne tiek ieškoti atsakymų, kiek patvirtinti klausimo teisingumą. Tai pavyksta ir žiūrovas nesijaučia nusivylęs.

Visiems, kam patiko „Apollo 18“, aš šį filmą nuoširdžiai rekomenduoju, o tiems, kam norėjosi, kad jis patiktų, tačiau tai neįvyko, aš jį rekomenduoju dar nuoširdžiau. Geras filmas, kurį verta pažiūrėti.

zp8497586rq
Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2018