Apžvalgos

Prieš kokius pusantrų metų užsifiksavęs pastarojo filmo traileris. Filmas greičiausiai keliavo po festivalius, o DVD pasirodė tik šių metų spalio mėnesį. Pasirodo laukti buvo verta. Dar keistas sutapimas, kad ne per seniausiai sužiūrėtas puikus Kitamuros/Barkerio filmas The Midnight Meat Train  vyko labai panašiose erdvėse – metro traukiniai, stotelės, tuneliai. Tad nori nenori, daugumoje kadrų iškildavo asociacijos su Barkerio kūriniu.  Pats filmo pavadinimas End of the line išduoda, kad viskas suksis apie pabaigą.  Nuo pirmųjų kadrų režisierius neleidžia nuobodžiauti. Pradžiai sapnų forma staigi ir trumpa pažintis su demoniškais veikėjais. Toliau tuščia metro stotis, vieniša mergina, iš kažkur išnirę keletas įtartinų tipų. Kaip ir nieko dar įdomesnio nežadama, kol neatvyksta traukinys. Nuo čia ir prasideda kelionė į pabaigą. Pagrindiniai tos kelionės palydovai sektantų grupelė, apsiginklavusi kryžiaus formos peiliais, iš kurių kraujų aptaškytų veidų  spinduliuoja gerumas, šiluma, išsigelbėjimas, visų nuodėmių atleidimas. Na tiesiog tobuli gerieji veikėjai, suteikę šiam filmui tokią lengvai paranojišką formą, o dar tas nuoširdus dievo tiesų skelbimas. Aišku jei, jau figūruoja tokios mielos personos, tai nepagailėta tam reikalui ir kraujo, vieno kito gore vaizdelio, kad perdaug neužliūliuotų ta iš ekrano sklindanti harmonija. Pabaigos pabaiga ir pasirodė gan netikėta, savo užmanymu. Na, bet čia jau pamatyti reikia.

Bežiūrint filmą vietomis atrodė gan pompastiška tų tunelių aplinka,  bet realiai primetus, tai viskas vyko vienoje metro stotelėje, vienam traukinyje, tunelyje ir poroje patalpų. Čia jau režisieriaus nuopelnas iš mažabiudžečio filmo, sukurti įvaizdį, kaip žiūrėtum vos ne kokį blockbusterį. Dar vienas filmo pliusas, kad sugebėta permesti daug 80’ųjų amerikietiškojo horror stilistikos.  Tai turbūt pagrindinis faktorius, kad nebuvo tų erzinančių šiandieniniuose horror naudojamų klišių. Pats režisierius Maurice Devereaux  yra iš Kanados, kaip beje ir pats filmas. Iš ankstesnių matytų jo darbų ypatingai dėmesį atkreipė Slashers (2001), neįprastas filmas , kur ironiškai slasher filmų epizodai perkelti į realybės šou žaidimą, dar viską paįvairinant japoniška shyza. Jau vien iš šių poros filmų galima spręsti, kad režisierius su dideliu potencialu, bet taip retai pasirodantys jo filmai verčia abejoti, ar dar pavyks išvysti ką nors padoraus po šia pavarde.

Prieš sėdant peržiūrėti šią naują rusų horror juostą, tikimybė išvysti super filmą, kaip ir buvo minimali. Paibaigus, galima tvirtinti, kad šedevro nėra, bet nusivylimo taip pat nerasta. Dar keletas panašių filmų ir manau galima bus drąsiai naudoti terminą russian horror. Nors ir nėra ten išgeneruotų, kokių tai naujų idėjų, tačiau juose vyrauja, turbūt tik šiandieniniam mainstreaminiam rusų kinematografui būdinga gaidelė.  Pavyzdžiai tokių filmų galėtų būt pradedant  Nocnoi dozor, Dnevnoi dozor, Lift, Zhest, Trackman… ir panašu tas sąrašas pilnės.

Kaip šifruojasi tikrasis filmo pavadinimas, po teisybei nėra aišku.  Bet manau abu variantai neblogi – Smert sovetskim detiam arba Strašilki sovetskovo detstva. Filmo priešistorė siekia 1984 metus, kai pionierių stovykloje buvo pasirodęs pasprukęs su psichiniais nukrypimais serial killeris. Ta istorija taip ir likusi neužbaigta. Kūrėjai mus perkelia į šiuos laikus, kai relybės šou maksimaliai užvaldę mūsų sąmones. Atrinkta dešimt laimingųjų, prizas- milijonas, veiksmo vieta – apleista pionierių stovykla.

Atvežti ir paleisti vienas už kitą gražesni, protingesni konkursantai, kurie net nesuspėję pilnai išsiaiškinti kur pakliuvo, bei susipažinti su šou vedėja netrukus pradeda patiri slasher žanro keliamus malonumus. Greit pasimiršta, tas nelabai skanus relybės šou prieskonis ir toliau veiksmas vystosi pakankamai įdomiai, vietomis paslaptingai, o įtampa taip ir neatslūgsta iki pabaigos. Veiksmas praktiškai neiškeliauja iš stovyklos teritorijos, kur viskas tikrai kažkiek primena apleistus, griūvančius pastatus, kvepiančiais pelėsiais ir spinduliuojančiais niūria tuštuma. Paprasčiausiai gražu. Kūrėjai tikrai nusipelno gerų žodžių už kokybiškai išpildytas teenagerių išleliavimo anapilin scenas.  Vietom tai pateikiama gan žiauriai, kitur pats laukimo procesas sukelia kelias sekundes įtampos.  Patys aukų personažai ir tokie pigūs, pigūs kuriem jokio gailesčio turbūt nejautė ir kūrybinė grupė. Tad filme nepriklausomai nuo kovos rezultato, bet kokiu atveju bus gėrio pergalė. Tiesa pabaigoje ten bandoma išmest keletą twistų, bet tai manau neesmė. Visumoje labai aukšto balo S.S.D. skirti nesiryžčiau, vis tik nemažai klišių ir reikia vietomis užsimerkti, kad negadintų vaizdo keletas banalių scenų, nes ironiškai jas sužiūrėt šiuo atveju visai nesinori. Na bet didžioji ir pagrindinė filmo dalis, manau nenuvils daugelio.

Tailando keturių režisierių keturi vaiduokliški pasakojimai. Pirmajame pasakojama apie vienišą mergiotę su sulaužyta koja, tupinčią kokioje tai thai komunalkoje. Laimei dar po ranka turi telefoną, internetą ir bandymai SMS pagalba panaikinti vienatvę akimirkai pasiteisina, bet kaina ir atitinkama. Kaip ir dažniausiai būna ghost filmuose – niekas be priežasties nevyksta. Taip ir čia. Režisierus, kaip ir visi thai atstovai su neištariama pavarde, Yongyoot Thongkongtoon, su kuriuo tai pirmoji pažintis. Galima šį 4bia segmentą laikyti nuobodžiu, tačiau viena vieta tikrai verta dėmesio.

Sekanti istorija apie mokyklinukų santykius. Keletas kietesnių, susikūrusių į gaują, maksimaliai siautėja ir jiem pasimaišo kliūna vienas mokyklos loserių, prieš kurį jiem tenka imtis smurto, žeminimo ir t.t. Neapsieita be keleto žiauresnių scenų. Nors filme pagrindinis akcentas užteptas ne paauglių žiaurumo, o juodosios magijos galių demonstravimo.  Vis dėlto bežiūrint daugelyje vietų išlysdavo filmą gadinantys epizodai, ar tai jų išpildymas. Galima ir geriau. Režisieriaus Paween Purijitpanya pavardė man nieko nesako, tačiau jis tikrai vertas su savo darbu įsipaišyti tarp ketveriukės.

Trečioji istorija apie kelių draugų iškylą į gamtą, kuri neapsieina be nelaimingų atsitikimų ir vaiduoklių. Be to baisūs pasakojimai prie laužo ir visa kita iškylautojų – stovyklautojų programos dalis, pagrinde figūruoja pas amerikiečius, tad čia paprasčiausiai nesižiūrėjo, o į pabaigą, net pradėjus augti įtampai ir atsiradus vaiduokliui, nieko įspūdingesnio taip ir neįvyko. Asmeniškai, tai prasčiausia quatrologijos dalis. Nors režisierius Banjong Pisanthanakun ir sukūręs garsųjį Shutter, bet čia jam kas tai nepavyko.

Ir paskutinioji dalis, asmeniškai labiausiai įtraukusi, tai gražios princesės kelionė lėktuvu, net dviem būdais. Aukštuomenės atstovės nemalonę tenka patirti, ją lydinčiai stiuardesiai, kuriai savaime suprantama geruoju tai nesibaigia. Labiausiai užkabino šis bei tas orginalesnio siužete, nors viskas be galo paprasta, bei keliamo siaubo pateikimas. Čia vat jaučiasi, kad Shutter bendraautoriaus  darbas – Parkpoom Wongpoom.

Visumoje tai nėra geriausias thai horror pavyzdys, labiau sakyčiau vidutinybė, bet keli garsesni vardai priverčia griebtis už šio filmo.