Apžvalgos

Atsitiktinai užsimetęs naują mikrobiudžetinį trash, kuris kažkiek susijęs su Sub Rosa Studios, viena garsiausių šiandieninių amerikiečių b-movie, trasho ir panašaus mėšlo gamintoja, bei platintoja, tikėjausi išvysti kokio įdomesnio shyzovo gore. Tiesa filme buvo daugiau shyzos, vietomis net perkeliančios į siurealizmu alsuojančią aplinką. Jau pati filmo pradžia truputėlį nustebino, kai po titrų pasirodo trumpas tekstas apie žinojimą, iš kažkurios C.Castanedos knygos. Tai privertė, truputėlį atidžiau atsinešti juostos peržiūrai, nes ir pirmi kadrai nukelia į kraujo lovą, kurioje prabunda pagrindinis filmo veikėjas. Nuo čia ir prasideda jo vojažas, pastoviai susiduriant su vis keistesniais kasdieniniais reiškiniais, kuriuos manau be didesnio vargo kiekvienas galėtų patirti :). Pirmas nustebinęs ir gan užkabinęs dalykas, tai vis sutinkami žmogaus dydžio triušiai. Jie nepiktybiniai, tik truputėliai priverčia nejaukiai jaustis tą žmogelį. Ir kuo toliau, tuo sunkiau jam susivokti, kas čia aplinkui darosi. O čia dar namuose pasirodo meška graužianti mėsgalius nuo kažkokios žmogystos ar triušio skeleto, tuo pačiu įnešdama pavojaus būsenos, kituose kambariuose triušiai užkūrė grupinio pasidulkinimo orgiją…

Taip veiksmas ar gili haliucinacija slenka tolyn, pateikiant dar nesveikesnių reginių. O pokalbis su savo smegenimis išdidžiai tupinčiais ant lovos, tai išvis viršūnė… Vis dėlto filmas turi išskirtinumo, tarp panašios produkcijos. Aišku, tie visi pagrindiniai trasho komponentai kurie vienus erzina, kitus žavi čia egzistuoja, tačiau pats siužeto užmanymas tikrai vertas pagarbos ir net, be profesionalių aktorių , pasitelkiant idealiai parinktą muzikinį foną, kokybišką gore ir haliucinacinius vaizduotės vaisius sukurta išskirtinė filmo dvasią. Pastebėjau, kad ne taip ir dažnai pasitaiko gore filmų, po kurių peržiūros jautiesi dvasiškai pakylėtas :). Tačiau IMDB duoda tik 2,6 įvertinimą, tad greičiausiai, kaip filmas – nieko gero, bet kaip haliucinacija tai žiauriai gera :).

Traileris dėl visa ko:

Pagrindinė šių dienų amerikietiškų b-movie kepėja –  Full Moon gvardija vėl stiprokai driogstelėjo su savuoju vienu naujesnių produktų.  Gingerdead Man 2: Passion of the Crust , taip tai tolesnė pasakaitės apie piktąjį imbierinį sausainėlį istorija, šįkart mus nukeliančią į pačią b-movies  studiją, kurioje jau apie septyniasdešimt metų kuriami filmai au monstrais, piktomis lėlėmis, šėtono garbintojais, įvairiausiais padarais, kankinimų agregatais ir panašiu gėriu. Verta paminėti pradžioje filmo ir vėliau visur šmėžuojančius posterius. Tokie malonūs akiai filmų pavadinimai su artworku. Pirma filmo dalis nepasakyčiau, kad labai būtų įstrigusi, nors ir režisuota pačio Charles Band’o. Nebent orginalia pačia imbierinio sausainėlio idėja. Bežiūrint antrąją dalį taip ir nepavyko pilnai atgaminti pirmos dalies „gilių siužeto vingių”. Antra dalis patikėta režisuoti kokiai tai Silvia St. Croix,nors filmas akivaizdžiai tęsia Full Moon tradicijas ir be abejonės didžiausias manau filmo kokybės garantas to pačio Ch. Bando prodiusavimas.

Kas link pačio filmo, tai studijoje vadovaujamoje vieno iš jos įkūrėjų palikuonių (na grynai Band’ų klano saviparodija) filmuojamas eilinis kažkelinta filmo apie satanos garbintojus ir lėles filmo dalis. Visa kūrybinė grupė gan stipriai trenkta, nors kai pagalvoji ir realybėje žmonės dirbantys prie tokių filmų arba turėtų patapti ligoniais, arba tik tokius ten įdarbina. Surinktas kontingentas ir jų veiksmai vietomis labiau panešėja, net į Tromos psichus. Na bet prasidėjusi gore fiesta, prie kurios prisijungia keletas nematytų ankstesniuose kompanijos filmuose lėlyčių, o pabaigon dar pereinant prie biblinių motyvų  įmeta filmui aukštą pavarą ir apie 70 minučių trukmės juosta nepaprastai greit baigiasi, palikusi po savęs puikią nuotaiką ir linksmai praleistą laiką.  Viena lėlytė – tiksliau metalinis arbatinis su iš šonų pritvirtintais machinegunais, tikrai sužavėjo. Tik gaila, kad jam nesuteikė galimybės ilgiau pasireikšti… Dar filmas nudžiugino tuom, kad paskutiniu metu lyg ir buvo nukritusi Full Moon kompanijos kokybė, bent jau mano akyse. Gan nykoki jų paskutiniai filmai buvo. O čia toks jaučiamas grįžimas link jų old school’o.

Po filmo peržiūros, supratau, kad jau senokai tikėjausi kažko panašaus iš japonų gore kūrėjų. Pagaliau jie išgirdo.
Jau  filmo pradžia prikausto prie kėdės savo grindhousiniu žavesiu (net titrai 70ųjų dvasioje) ir be jokių didesnių įžangų prasidėjusiu nesveiku actionu. Gan teisingas sprendimas iš kūrėjų pusė – reikia iškart drėbti žiūrovui, tai ko jis tikisi. Ne visuomet smagu laukti, kada pasirodys tie vaizdai matyti posteryje ar traileryje. O ypatingai tokios pakraipos filmuose. Sekantis žingsnis, per daug neskubant papasakoti kaip tas machinegun’as priaugo ant tos mergiotės rankos. Žiovauti, kaip ir neteko – mokinukai, dori japonų gyventojai, psichai, jakudzos tiesiog tryško noru parodyt kokiom beprotybėm jie sutveri ir kokie gabūs įgyvendinant visa tai :). Aišku, koks filmas be dramatiškų nukrypimų. Taip ir čia – kenčia, liūdi, pyksta žmonės dėl išsitaškiusių ar pasmulkintų jų artimųjų. Bet ką, jau padarysi, kad realybė tokia.

Pakutinis filmo pusvalandis virsta be galo išradingai sumontuota kruvina mėsmale, kad net nespėji fiksuoti iš kur paimtas vienas ar kitas filmo epizodas. Galima nemažą sarašą sudaryt filmų, kuriais manau rėmėsi kūrėjai, bet bežiūrint tai visai negadina įspūdžio. Išskirčiau keletą tikrai nuostabą sukėlusių ginklų panaudojimo būdų – pjūklas ant kojos, skraidanti giljotina, panaši į ekskavatoriaus kaušą, gręžiantys auką papai, panaši į power rangerius nukentėjusių tėvų armija ir dar daug visokių keistenybių. Verta paminėt, kad aktorių vaidyba tikrai ne iš geriausių, na tokia kokia ir dera trash filme, martial arts ir labai mėgėjiškai išpildyta, gore ir nesakyčiau, kad labai aukštumoj, nepalyginsi su vokiečių, o dar nemaža dalis atlikta kompu, na bet galima prieš tai užmerkt akis, kai filmo idėja superinė. O vietomis, net su pasimėgavimu demonstruojama, kaip netobulai mes tą ar aną darome. Nori nenori, bet nuotaiką tokie triukai pakelia. Manau antra dalis tikrai nepamaišytų. O dabar su nekantrumu teks laukti kitos panašios produkcijos iš Japonijos – Tokyo gore police.