Vienas labiausiai lauktų 2007 metų filmų dėl dviejų priežasčių – D.Argento ir trijų motinų trilogijos paskutinis filmas. Dario Argento, turintis vieno iš kertinių horror režisieriaus statusą, kiekvienas darbas savaip intriguoja. Nors akivaizdi tendencija, kad naujausi jo filmai, nepranoksta net post auksinio periodo nuo 1985-2000, jau nekalbant apie patį kūrybos piką, kuriame taipogi figūravo ir pirmosios trilogijos dalys „Suspiria” (1977) ir „Inferno” (1980). Tad tikėtis filmo, pranokstančio pirmąsias dalis buvo suteikta labai maža tikimybė.
To ir neįvyko. Vietoj šiurpulius varinėjančios dekadentiškos „Suspirios” bei misticizmu ir paslaptingumu dvelkiančio „Inferno” šįkart Argento pateikė nemažai kokybiškai išpildytų gore scenų, labiau būdingų naujesniems horror, kankinimų ir erotiškai besiplaikstančią, patrauklių formų pagrindinę raganą. Tai dalinai kompensavo tuos trūkumus, palyginus su ankstesnėm dalim, tačiau galutiniam variante to nepakako, kad filmai tolygiai gerai žiūrėtųsi. Žinoma, jei nereikėtų lyginti, tai būtų dar vienas puikus Argento filmas iš naujo periodo. Gal net geriausias nuo „Opera” (1987) pasirodymo.
Siužetas nepasakyčiau, kad užkabino savo vingiais ir laukimu kažko tokio. Taip ir praslinko pro šalį, lyg jau žinotum, kad atsitiks taip ar anaip. Visas dėmesys buvo sukoncentruotas į aplinką, kameros judėjimą ir detalių bei spalvų fiksavimą, vis dar išliekantį nepakitusį, perimtą iš Mario Bavos. Ir ypatingai teko pasimėgauti atmosfera, kurią padėjo kurti vienas iš Goblin‘ų Claudio Simonetti su savo sintezų gaudimais, karts nuo karto nukeliančiais, ar tiksliau primenančiais old school‘ną italian horror. Tiesa, paskutinis Simonetti gabalas buvo atliktas su Dany Filth‘o vokalu. Gal ir ne geriausias sprendimas.
Aktoriai kurie dar pasiliko atsiminimuos po peržiūros, tai be abejo Asia Argento, gal ir ne geriausias jos vaidmuo, bet įsipaišė čia labai įtikinimai; toliau Moran Atias, pasižymėjusi ne tiek savo aktoriniais sugebėjimais, o savo tobulom figūros formomis, kas padėjo jai įkūnyti Mater Lachrymarum ir be abejonės Udo Kier, nors ir epizodiškai, bet vis dėlto išliko Udo Kier‘u .
Kas link spec. efektų, tai už gore galima rašyti tikrai aukštą įvertinimą. Visokie pastatų griuvimai, gaisrai, katastrofinių situacijų pateikimas, tai gan nemaloniai žiūrėjosi, labai netikroviškai ir akivaizdžiai įsikišus kompiuterinei grafikai. O pastato gaisras praėjus 28 metam, visai nesiskiria nuo „Inferno”. Stebėtinas konservatyvumas spec. efektų srityje.
Filmo pradžioje atliekant kokius tai tranšėjų kasimo darbus atrandamas karstas apsuktas grandinėm ir išmargintas visokiom pentagramom, magiškais ženklais. Tuoj prisistato krikščioniškieji bažnyčios tarnai ir įkiša nosį ten kur jiems nederėtų. Toliau kelionė seka po magiškų gebėjimų pripildytą raganų pasaulį, nesiliaujančius persekiojimus, žudymus ir trečiojo, keisto namo paieškas. Veiksmas vystomas Romoje, karts nuo karto pasimėgaujant niūriais architektūros pavyzdžiais. Deja, pats namas šįkart ne toks įspūdingas kaip pirmose dalyse. Kad ir kaip kritiškai bežiūrėtum į šitą filmą, vis dėlto tai vienas įdomesnių paskutinių metų horror darbų, dalinai prisidėjęs prie italian horror atgaivinimo ir užbaigęs (tikiuos) vieną įsimintiniausių trilogijų tarp siaubo filmų.
