Išleisto kaip priedas Daktaro Kaligari Kabinetas DVD diske, šio, sutrumpinto iki 44 minučių filmo, originali versija saugoma Miuncheno filmų muziejaus archyve. Filmo dekoracijas sukūrė vokiečių ekspesionistas Cesaras Kleinas.
Aprašyti filmo siužeto net nesistengsiu, jis labai sunkiai sekamas ir itin neaiškus, jei tik sekundei nukrypsta dėmesys. Iš manęs jis pareikalavo dviejų peržiūrų ir vis tiek jaučiuosi iki galo jo neperpratęs. Filme yra visko – sapnų būsenos pojučių, meilės intrigų bei skirtingų pasaulių susikirtimų. Iš pirmos pažiūros visa tai atrodo labai įdomu, dar labiau smalsumą sustiprina tai, jog režisierius Robertas Viene’as šiuo kūriniu stengėsi sekti Daktaro Kaligari pėdomis, bet viską sugadina viena labai svarbi filmo detalė – siužetas. Kaip sakiau, jį sekti labai sunku. Nors filmas orientuojasi aplink vieną namą ir jo gyventojus, čia vyksta labai daug – nuolatos esame supažindinami su naujais veikėjais, atrandame naujas vietas, o visa tai pagardinta „spalvingais” kostiumais ir tokiomis pat dekoracijomis.
Vaidyba – įspūdinga. Garso takelis, įrašytas Lario Marotos vien gitara, suteikia labai malonią atmosferą – pagrindinė tema lengvai įsimenamai ir greitai atpažįstama skirtingose filmo vietose. Efektų, be puikių dekoracijų, nėra.
Tikriausiai šis kūrinys tinkamas tik kolekcininkams arba entuziastams.
Padaro kerštas – antroji ir pelningiausia trilogijos dalis, taipogi tai vienintelis 3D filmas išleistas 1955-aisiais ir pirmasis tęsinys 3D filmui.
Metai po pirmųjų įvykių, į juodają lagūną išsiunčiama ekspedicija su užduotimi rasti lagūnos pabaisą. Padaras sugaunamas ir išvežamas tyrinėti į „Vandenyno uosto okeanariumą” (filme ši vieta vadinama taip).
Pradėjus žiūrėti filmą, atrodo, jog tai bus visai šaunus tęsinys. Pažįstami aktoriai, ankstyvas monstro pasirodymas, keletas įpūdingų efektų, – visa tai mus lydi pirmąsias dvidešimt filmo minučių. Galiausiai monstras sugaunamas ir gabenamas į civilizaciją. Tai priverčia žiūrovą piktdžiugiškai šypsotis, galvojant apie visus galimus žmonijos teroro scenarijus. Monstro tyrinėjimai pradžioje atrodo daug žadantys, bet pamažu pradedi jausti, jog filmas ties tuo ir apsistos – čia prasideda didžiulis nusivylimas ir neišvengiamas pabaigos laukimas. Tikrai būtent tada, kai supranti, jog filmas bandys tau papasakoti apie siaubūną žodžiais, o ne žmogžudystėmis ir piktadarių kančiomis, pasidaro labai nuobodu. Neskaitant to, ką jau paminėjau, filmas turi daugybę kitų minusų: nors ir neilgas, jis atrodo ištemptas, o monstro nauji, prieš tai nematyti gebėjimai bei elgesys tam tikrose situacijose stebina ir liūdina, taip pat ir susidūrimai su žmonėmis, kurie atrodo vienodi, per dažnai pasikartojantys ir tiesiog nuobodūs.
Vaidyba prasta, visi aktoriai tiesiog skaito eilutes ir nieko daugiau. Garso takelis kaip ir pirmosios dalies, bet čia įtemptos melodijos dažniausiai naudojamos netinkamose situacijose. Efektai monstro ir kiti atrodo geri, bet vietomis norisi jų daugiau.
Greitai įtraukiantis, bet greit ir atsibostantis filmas.
Keletą metų nekantriai lauktas ir pagaliau netikėtai pasirodęs, pradinį pavidalą pakeitęs Plieninis Dangus. Lauktas, kaip nedidelio biudžeto nacių-zombių iš mėnulio ataka, kažkaip pavirto į didelio biudžeto tiesiog-nacių iš mėnulio ataką. Man tas aišku nelabai patinka, bet turiu pripažinti, kad reginys vistiek smagus. Horroro dalį čia turbūt perima politinė kritika, kuri beje irgi visai kandi ir taikli, nors vietom gal ir bukoka.
Liūdniausia žinia čia pat, horroro nebelieka jokio: Iron Sky tėra fantastinė, juodoji komedija. Aišku, ne mažiau nesamonė nei naciai-zombiai, bet negaliu paslėpti nusivylimo šiuo aspektu. Naciai-zombiai, – daug geriau, nei šiaip naciai, ar ne? Dar kažkaip tikėjausi daug kraujo, smurto ir nuogybių, kaip ir priklausytų normaliam exploitationui. Čia gi daug keikiasi, bet kitų išvardintų gėrybių stipriai trūksta. Paleidus kokių kankinimų, išsigimėlių, papų ir fontanų kraujo, drasiai užsilopytu zombių nebuvimas. Deja.
Na bet gerai, nebepostringaujant apie tai, kas čia turėjo būt, turim ką turim. Pralaimint karą naciai išsikraustė į tamsiąją mėnulio pusę. Dabar pora politinių kosmonautų juos atranda, vienas iš jų – juodukas. Naciai jį nubalina ir pasitelkę jo išmaniojo telefono galias pagaliau užbaigia žemės puolimo projektą. Pagrindinės figūros čia naujasis blogietis fiureris, senasis, nustumtinas fiureris (kurį vaidina pats Udo Kier), nualbinosintas juodukas Washingtonas, vokietė simpatulka, tikinti, kad nacionalsocializmas tai hipių religija, tik garbės trokštanti amerikos prezidentė su nemažiau išprotėjusia parankine, na ir visi kiti antraplaniai.
Jie čia malasi, kariauja, mylisi, rezga, ginčyjasi, rungtyniauja, žudo viens kitą ir t.t. Galiausiai viskas veda prie kosminio pasaulių karo, kurio abejose pusėse – žmonės. Smagiausiai turbūt žiūrėjosi Jungtinių Tautų būstynės ginčai, kam kas priklauso ir kas ką pridirbo. Nepaslaptis, kad nesamonė neeilinė, todėl prieš žiūrėdami turite suprasti, kad čia nebus rimta fantastika. Man tai labai džiugu, kad tokios idėjos kažkaip sugeba gauti tokį biudžetą ir išplauks į platesnius vandenis. Gaila, kad tie platesni vandenys šiuo atveju salygoja ir exploitationiškos kokybės kritimą. Pabaiga kažkokia neklimaksiška pasirodė, kažko vis pritrūko, bet šiaip jau smagus žiuralas ir pakankamai trenktas, kad jį žmonės ilgiau atsimintu.
Labiau lygintinas su Mars attacks! nei su tarkime Dead Snow. Kažkieno galbūt džiaugsmui, kažkieno nusivylimui. Visgi, kaip ten bebūtų, gera sulaukti didelių produktų ne tik „gudriomis” temomis. Paskaičiavus visus trūkumėlius, nors ir nepateisinti ilgus metus brandinti lūkesčiai, turiu būti sažiningas ir pripažinti, kad ką jie čia bepadarė, buvo visai žavu ir man patiko.
