Retro

Dvaitas Fraius, vaidinęs daugelyje žinomiausių to meto siaubo filmų, už vaidmenį šiame filme gavo didžiausią atlyginimą per visą savo karjera.

Puikią reputaciją turintis daktaras Andre Crespi, gauna šansą operuoti savo didžiausią priešą daktarą Stiveną Rosą, kartą nuviliojusį jo svajonių moterį. Apimtas neapykantos, daktaras sugalvoja siaubingą būdą atkeršyti.

Na ir nuotykis, po šio filmo peržiūros neabejodamas galiu laukti košmarų, filmas dvelkiantis amoralumu ir neigiamomis emocijos, labai stiprus ir šokiruojantis kūrinys. Pastatytas Biograph studijos, kuri vėliau specializavosi tv serialuose, filmas dvelkia B klasės atmosfera, bet tai tik prideda šiurpumo. Čia viskas taip neįprastai padaryta, kad jaučiausi lyg žiūrėčiau maždaug 1960-1965 metais pastatytą ir užmirštą kūrinį. Kažkodėl mane kankina mintis, jog šiš filmas perlipo savo laiko barjerą, todėl buvo prastai sutiktas kritikų ir žiūrovų. Garso takelio ir efektų galima sakyti nėra, o vaidyba keistoka, bet atrodo gerai.

Kino klasikos deimantas, kad ir kaip būtų gaila, likęs pogrindyje.

1940-ųjų Nematomo žmogaus sugrįžimas, buvo pirmasis siaubo filmas kuriame vaidino vienas žinomiausių siaubo filmų ikonų Vincentas Praisas. Vieną filmo sceną, trunkančią apie tris minutes, nufilmuoti užtruko daugiau nei dvi valandas.

Žmogus nuteistas mirties bausme, egzekucijos vakarą paslaptingai pradingsta iš savo kameros. Vienas policijos tyrėjų yra įsitikinęs, jog bėglys panaudojo prieš devynis metus išrastą nematomumo serumą, jei tai tiesa, bėglys yra dideliame pavojuje, serumas turi šalutinį poveikį – laipsnišką proto netekimą.

Ne toks saldainiukas kaip pirmas, bet vis tiek vertas dėmesio. Žiūrint nėra prie ko prikibti, bet atrodo kad nėra ant ko ir užkibti, labai trūksta to vieno mažo kabliuko siužete, kurio dairaisi, bet niekaip nerandi. Garso takelis kaip visada, vaidyba itin gera, vietomis tiesiog perliukas, na o apie efektus drąsiai sakau – geresni negu pirmame, čia netgi jūrų kiaulytes paverčia nematomomis.

Būtina pamatyti jeigu patiko pirmoji dalis.

Trečioji Frankenšteino filmų serijos dalis – Frankenšteino sūnus. Tai ilgiausias Universal studijos filmas anglų kalba bei paskutinis gavęs A reitingą serijoje. Iš studijos pasitraukus Džeimsui Veilui (pirmųjų dviejų dalių autoriui), filmuoti šią dalį buvo pakviestas Rolandas Lee. Bela Lugosi vaidinamas veikėjas Igoris (Ygor) nebuvo orginaliame scenarijuje, tačiau filmo režisierius sugalvojo šį veikėją, siekdamas išgelbėti Lugosi nuo bankroto. Originaliai filmą buvo planuojama filmuoti spalvotą, tačiau dėl monstro makiažo spalvų sukeliačių nepageidaujamų atspalvių juostoje, buvo grįžta prie juodos ir baltos.

Wolfas Frankešteinas paveldėjęs tėvo turtą, atvyksta apsigyventi tėvo pilyje. Nemaloniai sutiktas atvykus bei jausdamas aplinkinių neapykantą, jis nusprendžia apginti savo bei tėvo vardą.

Labai greit mane užkabinęs filmas, tik prasidėjus filmui aš iš karto puoliau svarstyti kokią klaidą padarys sūnus, kas šįkart gali nutikti, o gal viskas pakryps geraja linkme. Tačiau filmas ilgai nelaikė paslapties ir greit paaiškėjo kokiu būdu monstras bus sugrąžintas į ekraną, tik jokiu būdu prašau nepagalvoti, jog tai sužinojus, filmas praranda įdomumą, ne ne, siužetas čia labai nuostabus, o jį dar pagyvina ir puiki aktorių trijulė, kurią matome plakato viršuje. Vaidyba aukščiausios klasės, garso takelis nors ir kaip visada, jis yra pagyvinamas arfa, o tai suteikia visiškai naują įspūdį, na o efektų filme beveik nėra, bet jų ir nepasigendi.

Puikus tęsinys, ant kurio nekrenta puikiai pasisekusios antros dalies šešėlis.