The Undying Monster (1942)

Debiutinis Čarlso MakGravo filmas, paremtas 1936 metų novele, tuo pačiu pavadinimu.

Turtingos velsiečių giminės atstovus vieną po kito žudo padaras, minimas šeimos legendose, tačiau niekas negali patvirtinti jo egzistavimo. Privatus detektyvas pasiryžta išsiaiškinti šią paslaptį.

Rūkas, šiurpios kalnų viršūnės bei dar šiurpesni rūmų požemiai – šie filmo vaizdai persekioja mane jau keletą dienų. Dar labiau kankina papasakotos istorijos potekstė, kuri sako, jog niekada negali būti tikras dėl savo aplinkos. Mano akimis, šis filmas tikrai išsišoka iš kitų to laiko kūrinių. Manau, mane jis pakerėjo būtent dėl artimo H. Lavkraftui istorijos stiliaus – giminė, ilgametis prakeikimas bei neaiškus padaras. Iš karto primena apie tokius filmus kaip Bleeders (1997) ar Castle Freak (1995). Kita labai intriguojanti istorijos dalis yra nežinojimas – visą laiką tenka spėlioti kas yra tikrasis žudikas, ar legenda pasakoja tiesą, ar kažkas tiesiog nori pasipelnyti, o gal nei vienas, nei kitas. Kai aš galiausiai apsisprendžiau, supratau, kad daugelis taip pat prieitų tokios pačios išvados. Nors filmas tikrai stengiasi vedžioti žiūrovą už nosies, tačiau mano spėjimas pasiteisino, o triumfuodamas aš net pašokau iš kėdės.

Vaidyba nepakartojama, garso takelis niekuo neypatingas, o efektų nėra.

Labai geras, įdomus ir įsimintinas filmas.

The Vampires (1956)

Vampyrai buvo pirmasis daugelio gerbiamo režisieriaus Mario Bava bei pirmasis „kalbantis“ italų siaubo filmas.

Paryžiuje siautėja jaunų merginų žudikas, pramintas vampyru. Šis vardas jam suteiktas dėl to, jog iš visų jo aukų iki paskutinio lašelio išsiurbtas kraujas. Vietos žurnalistas nusprendžia padėti policijai rasti šį maniaką.

Turbūt žmonėms, kurie pažįstami su giallo formatu, neturiu ką pasakyti, o visi kitus tuojau apšviesiu. Giallo – tai siaubo filmų požanris, susiformaves apie ankstyvus 60-uosius, į kurį įpinami detektyvo, mistikos ir siaubo elementai. Šiame stiliuje turbūt labiausiai pasižymėjo italai, tačiau negalima užmiršti ir keletos kitų šalių režisierių, tokių kaip Alfredas Hičkokas.

Taigi, nors čia ir nėra tikras giallo kino atstovas, visgi užuominos į stiliaus atsiradimą jaučiamos tiek pasakojimo stiliuje, tiek visame braiže. Visą filmą jautiesi lyg žiūrėdamas detektyvą, vaikaisi blogiukus kartu su paslaptį bandančiu atskleisti žurnalistu, nuolatos svarstai, ar žudikas iš tikrųjų yra vampyras, ar kraujo jam reikia kitais tikslais – šie įvykiai be galo įtraukia tave į istoriją. Siauros Paryžiaus gatvelės, didžiulės turtuolių vilos bei kriptos, pilnos kaukolių ir karstų sukuria nuostabią gotišką atmosferą. Galų gale, kai esi mažiausiai tam pasiruošęs, tave užklumpa didžiulė siaubo lavina – čia šiurpai krato taip, jog nežinai kur dėtis.

Vaidyba – vidutinė, garso takelis, atrodo, buvo sukurtas dar prieš dvidešimt metų ir gerai pagyvenęs, tačiau viską atperka nago juodymo tikslumu atlikti efektai.

Pakankamai įdomus žiūrint, tačiau po peržiūros jautiesi tuštokai.

A Page of Madness (1926)

1926-ųjų metų japonų filmas Beprotystės Puslapis, mano žiniomis, yra antrasis (pirmasis – Dantės Pragaras (1924), bet laikomas prarastu) siaubo filmas sukurtas Japonijoje. Jis buvo keturiasdešimt penkis metus laikytas prarastu, kol 1971-aisiais buvo rastas filmo režisieriaus Teinosukės Kinugasos sandėlyje. Filmo kūrėjai turėjo itin mažą biudžetą, todėl didelę dalį dekoracijų padėti pagaminti teko aktoriams, kurie dėl to pačio pinigų stygiaus visą laiką turėdavo miegoti filmavimo aikštelėje, o tai truko apie mėnesį.

Filmo siužetas gana sudėtingas ir sunkokai sekamas, prie to dar prisideda dažnai kūrinyje pasirodančios kultūrinės užuominos bei titrų nebuvimas, taigi pavogsiu aprasymą iš imdb.com. – „Vyras imasi beprotnamio prižiūrėtojo darbo, siekdamas išlaisvinti savo „įkalintą“ žmoną.“

Nors minėjau, jog filmo siužetas sudėtingas, visgi pats kūrinys yra įdomus. Prasidėjus filmui, pirmiausia susipažįstama su beprotnamio gyventojais ir jų problemomis, po to seka ir pagrindinis herojus, kuris taip pat kovoja su savo demonais. Nors pradžioje gausu metaforų, kurios vaizduojamos šiais laikais mums jau pažįstamu eksperimentiniu stiliumi, mano minėtas nuoseklus filmo dėstymas neleidžia atitraukti akių. Prabėgus pirmosioms dvidešimt minučių pradedi priprasti prie įstaigos gyvenimo ritmo, keistų vietinių ir ilgų koridorių, bet, aišku, tada prasideda visas linksmumas. Žinoma, negaliu apsieiti neaptaręs ligonių, nors jie nėra kažkokie monstrai, kurie man paprastai įdomesni. Visgi skirtingi jų charakteriai, vizijos ir elgesys įtraukė mano be galo stipriai. Kiekvieno jų istorija žiūrovui nupasakojama nuo pradžios iki atsidūrimo įstaigoje, tai tik dar labiau įtraukia į filmo atmosferą.

Vaidyba įspūdinga, efektų nėra, garso takelis fantastiškas.

Filmo pavadinimas puikiai tinka filmui – pažiūrėjęs tikrai jautiesi arčiau beprotybės ir tuo pačiu žinai, kad po šito puslapio gali laukti ir tavo eilė.

Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2018