The Hound of the Baskervilles (1937)

Vienas iš dviejų filmų 1945-aisiais amerikiečių rastas Adolfo Hitlerio bunkeryje.

Siužetas – tiksli romano adaptacija.

Iškart perspėju, kad filmą žiurėjau be subtitrų vokiečių kalba, kurios nemoku (kad ir kaip nemėgčiau tai daryti, kartais tenka). Filmas puikia seka knygos įvykių eigą – pradžioje parodoma Baskervilių prakeikimo priešistorė, o tada grįžtame į „mūsų laikus“. Nors, atrodo, filmas man paliko didžiulį įspūdį, nelabai randu ką pasakyti, bet kažkaip tikiuosi perteikti savo nuotykį. Visų pirma, filmas nepastatytas vos ant kelių pagrindinių filmavimo aikštelių – čia jų daug. Kadrai lauke, kadrai automobilyje, kostiuminiai kadrai ir dar daugybė vidaus ir lauko vietų – šitas kūrėjų žingsnis puikus, net nesuprantant ką sako veikėjai, akies atitraukti nesinori. Antra – atmosfera. Nemalonus pojūtis, kad esi sekamas, tiesiog įsėlina į kambarį, o šiurpus nakties gaudimas bei šuns kaukimas persekioja tave net pabaigus žiūrėti filmą. Trečia – pats šuo. Žiūrėdamas jauti, kad pamatysi jį tik filmo pabaigoje, bet tas laukimas ir užuominos apie jį priverčia nuolatos būti pasiruošusiam.

Vaidyba nuostabi, veikėjai visi iki vieno pasižymi natūralumu. Muzikos mažai, efektai aukščiausios kokybės.

Brangus vokiečių šedevras, kurį tikrai pažiūrėsiu darkart, vos tik internautai nepatingės sukurti jam subtitrus.

The Invisible Ray (1936)

Mokslininkų ekspedicija išvyksta į Afriką, ieškodami prieš daugelį metų į žemę nukritusio meteorito. Vienas mokslininkas neapdairumo dėka yra nušvitinamas dideliu kiekiu radiacijos, ir tai jam suteikia niekam dar nematytų galių, kurias jis ruošiasi panaudoti ne patiems geriausiems tikslams.

Nežinojau, kaip labai buvau pasiilgęs sci/fi siaubo filmų, kol nepradėjau žiūrėti šito. Beveik visą filmą aiktelėdavau iš nuostabos ar kumščiais mojuodamas į ekraną skatindavau veikėjus. Nė vienos nereikalingos scenos, nė vienos nereikalingos eilutės, nei vieno nereikalingo aktorių krustelėjimo – visas filmas yra tvirtas kaip uola, nuo šiupinančios atmosferos iki tikrų tikriausių šiupulių. Puikiai nupiešti veikėjai ir dar puikesnis bliogiukas bei neįtikėtinai, nuostabiai, napakartojamai puikus jo keršto planas. Žodžiu, tai filmas, kurį galėčiau girti ir girti.

Vaidyba puiki – kai filmas vedamas Karlofo ir Lugosi, kitaip ir negali būti. Muzika tipiška, tačiau netrukdanti. Efektai, nors kartais atrodo, kad galėtų būti atlikti kruopščiau, geri.

Fantastiškas mokslinės fantastikos ir keršto siaubekas.

Dr. Jekyll and Mr. Hyde (1912)

1908-aisiais, prasidėjus nesibaigiančiai „Daktaro Džekilio ir Misterio Haido“ kino adaptacijų serijai, 1912-ųjų versija buvo ketvirtoji. Ši versija yra vienintelė paremta ir novele, ir 1887-ųjų spektakliu.

Filmas iš kitų išsiskiria tik tuo, jog jame įpinta meilės istorija, tačiau netgi tai nesuteikia jam kažkokio didelio unikalumo. Gerai, kad filmas parodo visas svarbiausias scenas, tačiau norėtųsi kažko nematyto. Vis tik smagu savo elektroninę kolekciją papildyti tokia retenybe.

Vaidyba varijuojanti – kartais būna neaiškūs veikėjų motyvai arba jų nuotaikos, kai tuo tarpu kitoje scenoje esi užvedamas Haido pyktadarysčių sekmės. Garso takelis gana neeilinis ir vietomis labai puikiai sukuriantis atmosferą. Efektai atlikti su nuostabia precizija, tačiau jų norėtųsi daugiau.

Geras ankstyvųjų R.L. Stivensono adaptacijų pradininkas.

Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2018