Retro

1932-ųjų Mumija yra vienintelis Universal studijos „Didžiojo monstrų penketuko” (Frankenšteinas, Drakula, Vilkąžmogis, Padaras iš juodosios lagūnos, Mumija) filmas, neturėjęs tęsinių. Taip pat tai vienintelis to meto minėtos studijos monstras, neįkvėptas jokios prieš tai sukurtos fiktyvios būtybės. Boriso Karlofo makiažą kievieną dieną uždėti trukdavo aštuonias valandas; jis turėjo tiek vatos sluoksnių, jog aktorius negalėjo pajudinti veido raumenų net šnekėdamas. Filmo plakatas laiko brangiausio aukcione parduoto plakato rekordą – 453,500 JAV doleriai.

Archeologai, dirbantys Egipte, atkasa mumiją kartu su skrynia, kurioje yra rankraštis, galintis prikelti mirusius. Jų smalsumo dėka mumija atgyja. Po dešimties metų mumija pradeda siekti susigrąžinti prieš daugiau nei keletą tūkstančių metų prarastą meilę.

Mumija – padaras, prieš tai niekada nematytas kine. Mumija neturi mums įprastų padarų savybių, t.y. fizinių pranašumų prieš žmogų, atvirkščiai – jis nesugeba keisti savo formos, o greitis, vikrumas ar jėga yra jo silpnybės. Mumija naudoja prieš daugelį šimtmečių užmirštą ir egzistuojančią tik mituose magiją – okultizmą, minčių kontrolę, hipnozę – šios galios suteikia mumijai mistiškumo ir priverčia žiūrovą patikėti, jog paprasti žmonės neturi nei menkiausio šanso su ja kovoti. Toks filmo blogiečio pateikimas neįtikėtinai gerai sumaišo mums protą, taigi toks mumijos išsiskyrimas suteikia višiškai naują, prieš tai nepatirtą pavojaus sensaciją.

Neskaitant naujo monstro pobūdžio, filmas atrodo gerai išdirbtas. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis –  atmosfera. Ji čia trykšta ramuma, bet žiūrėdamas žinai, kad aplinkui tyko pavojus. Vėliau esi įsukamas į labai įdomią įvykių virtinę, pilną siužeto vingių ir daugybės herojų nuotykių. Nors, kaip jau buvo galima suprasti, filmas visgi yra valdomas mumijos, kuriai pasirodžius tiesiog žinai, kad laukia kažkas neįtikėtino.

Vaidyba puiki, filmas pilnas gerai pažįstamų aktorių, tokių kaip Borisas Karlofas, Zita Johan, Deividas Manersas ir Edvardas Sloanas. Garso takelio nėra, efektai išdirbti tiek, kad galima patikėti jog tai tikra.

Kitoks filmas, iš visų gerųjų pusių.

Studentas, atliekantis praktiką Egipte, išgirsta pasakojimą apie karalienės Ma kapą. Sakoma, kad jį aplankiusius seka didelės nesėkmės. Pasitelkdamas savo jaunatvišką drąsą, jis nusprendžia aplankyti tą vietą ir įsitikinti pats. Ten nuvykęs jis randa tai, ko mažiausiai tikėjosi.

Šį filmą norisi priskirti prie rimtosios dramos kūrinių, kurie to meto Vokietijoje buvo mėgstami. Filme pilna dviprasmybių bei nutikimų, kurie verčia svarstyti ar čia sutapimas ar prakeikimas – tai padeda likti su filmu ir net pažiūrėjus intrepretuoti jį savaip. Taip pat filme puikiai parodoma kaip skirtingi žmonės supranta vieni kitus ir bendrauja tarpusavyje. Šios scenos pateikiamos labai netradiciškai, todėl čia atsiskleidžia nemalonus realybės siaubas.

Vadyba vidutinė, garso takelis prastas – jame yra tik viena įsimintina melodija, bet bendrai atrodo, kad muzika visai nesisieja su vaizdu. Efektus sudaro tik dekoracijos, bet jos sukelia neblogą įspūdį.

Išskirtinis kūrinys, padedantis tyliąjame kine atrasti kažką dar nematyto.

Policija vaikosi „nakties žudiką”, pasižymintį tuo, kad prie savo aukų jis palieka laikraščių iškarpas. Netoli žudiko veikimo terirorijoje įsikūrusiuose rūmuose, mokslininkas sakosi išradęs serumą, padedantį kvėpuoti be deguonies, jis ruosiasi įrodyti jo veikimą, palaidodamas save gyvą. Netrukus rūmuose pradeda veikti nakties žudikas.

Niekada nebuvau didelis „mansion killer” filmų gerbėjas, kuriuos taip visi garbina už jų juodąjį humorą, ir absurdiškas situacijas, bet šis filmas man atvėrė akis, ir padėjo suprasti, koks šis požanris svarbus siaubo filmų istorijoje, niekada daugiau kine, mirtis nebuvo pateikiama tokia nereikšminga, kaip tai buvo daryta šiame žanre.

Taigi pradėjęs žiūrėti filmą, ir supratęs kad žiūrėsiu „mansion killer” filmą, pagalvojau – ah dar vienas… Bet po kelių, iš pirmo žvilgsnio, paviršutiniškų ir lėkštų juokelių, supratau, kaip čia viskas puiku ir (tai mane kažkodėl nustebino) baisu. Žudikas čia taip pat šaunus, ir tikrai smagu žiūrėti jo veido išraiškas, kurios tiesiog dvelkia beprotybe. Aišku filmas daugiau detektyvinė istorija, bet kai pagaliau supratau, į ką žiūrėti, ir ko tiketis, tai buvo tikrai nepakartojamas seansas.

Vaidyba vidutinė, muzikos nėra, efektų tai pat.

Nežinau ar man filmas patiko dėl to, kad pagaliau perpratau stilių, bet filmas tikrai puikus.