Genuine (1920)

Išleisto kaip priedas Daktaro Kaligari Kabinetas DVD diske, šio, sutrumpinto iki 44 minučių filmo, originali versija saugoma Miuncheno filmų muziejaus archyve. Filmo dekoracijas sukūrė vokiečių ekspesionistas Cesaras Kleinas.

Aprašyti filmo siužeto net nesistengsiu, jis labai sunkiai sekamas ir itin neaiškus, jei tik sekundei nukrypsta dėmesys. Iš manęs jis pareikalavo dviejų peržiūrų ir vis tiek jaučiuosi iki galo jo neperpratęs. Filme yra visko – sapnų būsenos pojučių, meilės intrigų bei skirtingų pasaulių susikirtimų. Iš pirmos pažiūros visa tai atrodo labai įdomu, dar labiau smalsumą sustiprina tai, jog režisierius Robertas Viene’as šiuo kūriniu stengėsi sekti Daktaro Kaligari pėdomis, bet viską sugadina viena labai svarbi filmo detalė – siužetas. Kaip sakiau, jį sekti labai sunku. Nors filmas orientuojasi aplink vieną namą ir jo gyventojus, čia vyksta labai daug – nuolatos esame supažindinami su naujais veikėjais, atrandame naujas vietas, o visa tai pagardinta „spalvingais“ kostiumais ir tokiomis pat dekoracijomis.

Vaidyba – įspūdinga. Garso takelis, įrašytas Lario Marotos vien gitara, suteikia labai malonią atmosferą – pagrindinė tema lengvai įsimenamai ir greitai atpažįstama skirtingose filmo vietose. Efektų, be puikių dekoracijų, nėra.

Tikriausiai šis kūrinys tinkamas tik kolekcininkams arba entuziastams.

Revenge of the Creature (1955)

Padaro kerštas – antroji ir pelningiausia trilogijos dalis, taipogi tai vienintelis 3D filmas išleistas 1955-aisiais ir pirmasis tęsinys 3D filmui.

Metai po pirmųjų įvykių, į juodają lagūną išsiunčiama ekspedicija su užduotimi rasti lagūnos pabaisą. Padaras sugaunamas ir išvežamas tyrinėti į „Vandenyno uosto okeanariumą“ (filme ši vieta vadinama taip).

Pradėjus žiūrėti filmą, atrodo, jog tai bus visai šaunus tęsinys. Pažįstami aktoriai, ankstyvas monstro pasirodymas, keletas įpūdingų efektų, – visa tai mus lydi pirmąsias dvidešimt filmo minučių. Galiausiai monstras sugaunamas ir gabenamas į civilizaciją. Tai priverčia žiūrovą piktdžiugiškai šypsotis, galvojant apie visus galimus žmonijos teroro scenarijus. Monstro tyrinėjimai pradžioje atrodo daug žadantys, bet pamažu pradedi jausti, jog filmas ties tuo ir apsistos – čia prasideda didžiulis nusivylimas ir neišvengiamas pabaigos laukimas. Tikrai būtent tada, kai supranti, jog filmas bandys tau papasakoti apie siaubūną žodžiais, o ne žmogžudystėmis ir piktadarių kančiomis, pasidaro labai nuobodu. Neskaitant to, ką jau paminėjau, filmas turi daugybę kitų minusų: nors ir neilgas, jis atrodo ištemptas, o monstro nauji, prieš tai nematyti gebėjimai bei elgesys tam tikrose situacijose stebina ir liūdina, taip pat ir susidūrimai su žmonėmis, kurie atrodo vienodi, per dažnai pasikartojantys ir tiesiog nuobodūs.

Vaidyba prasta, visi aktoriai tiesiog skaito eilutes ir nieko daugiau. Garso takelis kaip ir pirmosios dalies, bet čia įtemptos melodijos dažniausiai naudojamos netinkamose situacijose. Efektai monstro ir kiti atrodo geri, bet vietomis norisi jų daugiau.

Greitai įtraukiantis, bet greit ir atsibostantis filmas.

The Hands of Orlac (1924)

Orlako rankos – vėlyvojo ekspresionizmo kūrinys pasiūlęs naują idėją, kuri vėliau buvo panaudota tokiuose filmuose kaip Evil Dead 2 ar Idle Hands.

Žymus pianistas Orlakas patenka į avariją, kurioje jis netenka savo rankų. Laiku susizgribę daktarai sugeba jas transplantuoti, tačiau Orlakas nežino, jog jo naujos rankos prieš tai priklausė žudikui.

Matydamas tokius vardus kaip Conrad Veidt ir Robert Wiene savaime tikiesi gero kūrinio ir, aišku, neveltui. Nežinau, kaip jiems tai pavyksta, tačiau panašu, kad vienas kitą jie taip gerai supranta, jog filmą pastatyti tik jų ir užtektų – nereikėtų, nei prodiuserių, nei kitų aktorių. Galėčiau apie šį kūrinį kalbėti ir kalbėti – jame tiek visko daug. Pavyzdžiui, scenos, kuriose atrodo, jog aktorius vaidina pats prieš save, ar siužeto posūkiai, kurių čia nespėji skaičiuoti, bet tikriausiai pasakodamas sugadinčiau malonumą. Žvelgiant iš kitos pusės, filmas dvelkia vidiniu konfliktu, žmogiškomis problemomis ir tiesiog nežabojamu blogiu. Bemiegės veikėjų naktys priverčia tave kentėti kartu su jais, artimųjų ašaros neleidžia simpatizuoti blogiukams, o pasąmonės vizijos gąsdina tave ne mažiau, nei patį herojų. Prie viso šio siaubo ženkliai prisideda blogiukų skaičius – žiūrėdamas skaičiavau pirmaplanius aktorius ir pastebėjau, jog blogiukių čia daugiau mažiau lygus skaičius su geriečių ir neutralių veikėjų kartu sudėjus. Taipogi kievienas blogietis labai skiriasi nuo kito savo motyvais, išvaizda ir viskuo kitu – įvairovė neįtikėtina! Paskutinis dalykas, kurį noriu pabrėžti, tai filmo apimtis – 1995-aisiais atstatyta versija trunka net 110 minučių; tai pamatęs tikėjausi daug nereikalingai ištęstų scenų, bet, manau, kūrėjai sąmoningai jas ištęsė, leisdami žiūrovui pasimėgauti nuotabiomis dekoracijomis ir tik sustiprinti atmosferą.

Vaidyba vidutinė, aišku, neskaitant Konrado Veidto. Garso takelis, kurtas Polo Mercerio, – tiesiog nepakartojamas. Efektai paprasti, bet geri.

Vienas alternatyvesnių ir baisesnių filmų, kuriuos man teko matyti.

Copyright © SIAUBAS.LT 2007-2018