Trečioji originalios trilogijos dalis, priešistorė pirmajai, pasakojanti golemo atsiradimo istoriją. Aktoriaus Fritzo Feldto debiutinis filmas. Architektas Hansas Poelzigas specialiai šiam filmui sukūrė visas dekoracijas.

Rabinas, kabalos meistras, sukuria molinę būtybę golemą, kurio paskirtis yra padėti žydams nelaimės atveju.

Mano manymu, tai pavyzdinis monstrų filmas, įkvėpęs ir nustatęs standartus po jo eisiantiems panašaus pobūdžio kūriniams. Filmas puikiai sukasi apie žiūrovą labiausiai dominantį dalyką – monstrą. Jis greit prikeliamas gyvavimui ir kiekvienas rodomas įvykis yra glaudžiai su juo susijęs, bet apie golemą vėliau. Filmas labai puikiai atkartoja knygoje menkai minimą golemo atsiradimą ir priežastis, o po to pateikia savo įvykių virtinę, kuri yra puikiai išplėtota ir įdomi. Prie puikaus siužeto tai pat prisideda jau minėtos dekoracijos. Iš pažiūros paprastos detalės, tokios kaip sukti į viršų kylantys laiptai, yra labai malonios akiai, tuo pačiu jos teikia ir didelę pakartotinų peržiūrų vertę. Nevengiama ir masinių scenų, kurios pateikiamos ne pagal tuometinį braižą.

Golemas – akivaizdus frankenšteino serijos pirmtakas, taigi palyginimų, manau, neišvengsiu. Didelis, stiprus, nerangus ir menkai protaujantis padaras, besiskiriantis nuo frankenšteino monstro tik tuo, jog yra molinis, o tai tik dar viena problema siekiant jį nugalėti. Nors silpnąją vietą jis vis dėlto turi, bet pirmiau reikia ją žinoti. Originaliai skirtas gelbėti nuo nelaimių, bet dažniau naudojamas sunkiems jėgos reikalaujantiems darbams atlikti. Žiūrint filmą pamažu pradedi pastebėti, jog golemas pamažu stinga motyvacijos atlikti jam paskiriamus darbus, be to, ne taip kaip frankenšteino monstras, jis rodo akivaizdžias emocijas, tačiau visos jos neigiamos. Emocinis golemo susivokimas tik pastiprina įspūdį: kai tik jis susiraukia, gali tikėtis kažko nemalonaus. Apibendrinant, golemas yra tobulas monstras.

Vaidyba tiek golemo, tiek kitų aktorių yra puiki. Garso takelis neįspūdingas, tačiau gana tinkantis filmui. Efektai, nuo dekoracijų iki golemo prikėlimo ceremonijos ir scenų, kuriose aktoriai gali rimtai susižeisti ar net užsimušti, lenkia daugelį net dvidešimčia metų jaunesnių filmų.

Kalbamės su didelio atgarsio sulaukusio „Pašteto brolijos“ kūrėju Arūnu Eimuliu.

- Tai iš kur tie zombiai? Kaip kilo ši idėja, jau rašant scenarijų?
- Ji kilo mūsų scenaristui Mindaugui Valiukui, paskaičius laikraštyje apie kaimą, kuriame susiklostė nepalanki ekonominė situacija.

- Kokie didžiausi iššūkiai/keblumai vyko kuriant „Pašteto broliją“? Filmavimo/montavimo darbų trukmė?
- Filmavom kelis menesius, iš kurių vieną nuo ryto iki vakaro. Montažas ir apdirbimas vyko 2 metų eigoje.
Pradžioje aš asmeniškai nesuvokiau kaip tai bus sudėtinga, bet džiaugiuosi dėl to, nes nežinau ar būčiau pasiryžęs. Vienas iš keblumų buvo panardinti pagrindinį personažą purve, mes jį pririšom diržais ir tempėm į dugną, bet purvas vistiek kėlė jį į viršų. Labai alinantis buvo filmavimo grafikas – vieną mėnesį filmavom nuo ryto iki vakaro. Kartais būdavom taip pavargę, kad nesinorėdavo nieko filmuot. Kitą kartą nuvargęs įvažiavau į tokį trosą ir sudaužiau savo mašinos galinį stiklą.

- Jei būtų galimybė perkurti „Pašteto broliją“, ką darytumei kitaip?
- Aišku pridarėm daugybę klaidų, bet klaidos yra labai naudingas dalykas, kitaip nieko ir neišmoktum.

- Ką norėjai pasiekti/papasakoti šiuo short’u ir ar tai pavyko? Kokio pripažinimo filmas susilaukė?
- Mūsų tikslas buvo sukurti įdomų, įtraukiantį, bet tuo pačiu ir nestandartinį pasakojimą apie mažą žmogelį.
Filmas nuskynė įvairių apdovanojimų kinomanų festivalyje, susilaukė gerų kino profesionalų atsiliepimų bei buvo atrinktas ir parodytas dar keliuose festivaliuose.

Visiems puikia žinomos istorijos ekranizacija, besiskirianti nuo kitų tik tuo, jog ši versija vienintelė, kurioje atrandamas ir priešnuodis. Pagrindinį dvigubą vaidmenį atliekantis Kingas Bagotas (King Baggot) pats susikūrė misterio Haido makiažą.

Atrodo nelabai turiu ką ir pasakyti. Filmas puikiai seka novelę, viskas padaryta be priekaištų. Turbūt vienintelis dalykas, kurio negaliu nepaminėti, tai ekranizuotos smurto scenos. Ankstyvąjame kine smurto buvo vengiama, bet prisimenant novelę, tai turbūt įsimintiniausia jos vieta. Filmo kūrėjai tai pat to nepamiršo – nors smurtas ir cenzūruotas, visgi keista išvysti misterį Haidą užšokantį ant susižeidusio berniuko.

Vaidyba nuostabi: Kingas Bagotas neįtikėtinai gerai įkūnija misterį Haidą – žiūrint iš tikrųjų atrodo, jog Haidas nėra iš šio pasaulio; jo laikysena, eisena ir elgesys prie aplinkinių suteikia itin stiprų įspūdį ir, manau, gatvėje jį atskirtų kiekvienas. Efektų vos keletas, kuriuos mes jau matę chemijos pamokose. Garso takelio nėra, tad aš fonui užsidėjau Džo Renzeti (Joe Renzetti) garso takelį, kurtą filmams Basket Case ir Frankenhooker. Tai buvo OHO koks pasisekimas – taip maloniai viskas sutapo, jog pasibaigus filmui kelias minutes žiūrėjau į juodą ekraną, nes atrodė, jog filmo garso takelis dar eina.

Geras, neprailgstantis ir malonus akiai kūrinys.

Istorija pasakoja apie dviejų brolių meilę vienai moteriai. Abu broliai turi savo istorijos versiją.

Vienas iš ankstyvųjų meksikiečių siaubo filmų, gaila, jog randu tik kelis filmus turinčius subtitrus. Žinant tai, jog meksikiečių kinas buvo gana kitoks, jis pateikdavo kitokias klasikinių istorijų versijas, nebijodavo atviro smurto ir netgi žmogžudysčių. Šis kūrinys nėra išimtis – nors tai gana paprasta istorija, joje yra vaizdų, kurių neišvysi to meto Holivudo produkcijoje. Pats filmo pateikimas geras ir malonus akiai, greitai esi įsukamas į įvykių liūną, kaip sena močiutė į tų pačių meksikiečių telenovelę, o filmo pabaigoje gauni ir norėtą siaubo (šiame filme maišytą su siurrealizmu) dozę.

Vaidyba gera, garso mažai, efektų nėra.

Paprastai atrodantis, bet tikrai geras kūrinys.

Vienas iš nedaugelio siaubo vesternų. Originaliai turėjo būti serialas, bet po produkcijos sustabdymo dvi nufilmuotos serijos buvo paverstos filmu.

Už prieš daugelį metų padarytą žalą miestelio aukštuomenę terorizuoja žudikas, prisidengiantis savo veidą kailiais.

Suprantu, kad iš serialo darant filmą nėra lengva gauti gerą rezultatą, tačiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad galima gauti tokį blogą. Viskas šiame kūrinyje atrodo blogai: režisūra, redagavimas, pateikimas, veikėjų personos ir netgi kameros darbas, bet turbūt labiausiai man užkliuvo tai, jog žiūrėdamas aš nežinojau kam simpatizuoti: blogajai pusei už kerštą, gerajai už moralines vertybes ar neutraliajai už teisingus sprendimus. Taip kad visą filmą plavinėjau nuo vieno prie kito, neprisirišdamas nei prie vieno veikėjo.

Vaidyba siaubinga – galiu garantuoti jog šiame filme geriausi aktoriai buvo žirgai. Garso takelio ir efektų nėra.

Manau prasčiausias mano matytas nespalvotas filmas.

Režisierius Jeff Broadstreet 2006 metais jau buvo sukūręs panašaus pavadinimo filmą “Night of the living dead 3D”, kur vaidino pats Sid Haig, tačiau peržiūrėti jo nesiryžau, nes pagalvojau remeikas, dar priedo romeriškas bus, taip ir pasiliko jis užmarštyje. Dabar galvoju gal ir be reikalo. Praėjus šešeriems metams režisierius paleidžia dar vieną filmą identišku pavadinimu, tik čia jis ilgesnis, nes pridėtas visai kito kultinio filmo pavadinimas “re-animation”. To pasekoje ir susigundžiau nedvejodamas surizikuoti ir galima sakyti, kad laimėjau.

Priedo tarp aktorių buvo pats Jeffrey Combs’as, tačiau jo vaidmuo visiškai nublanko prieš sužibėjusį Andrew Divoff, kurio vaidyba ir buvo pagrindinis šio įsimintino šou variklis. Filmas labiau orientuotas į visišką horror komediją pasitelkiant tokius filmus, kaip Re-animator, Return of the living dead, Dellamorte Dellamore . Pačio Night of the living dead dvasios kažkaip neteko aptikti, nebent tiek, kuomet anksčiau minėti abu aktoriai kalbasi tarpusavyje apie numirėlių elgseną ir Combs’as juos apibūdina kaip “romero” tipo. Labai nustebino, kad tokiame filme buvo puikiai atkurta aštuoniasdešimtųjų, tų visų kultinių livig dead ir panašaus tipo atmosfera. Vien jau tai dažniausiai pakiliai nuteikia bežiūrint, o čia dar ir siužetas tikrai vertas dėmesio, išskirtinis morticianą įkūnijusio Divoff vaidmuo, na ir begalės parodijinio tipo gal ir kvailų juokelių, tačiau idealiai įsipaišiusių į filmo visumą. Filmui kategoriškai atmesčiau remeiko statusą, netgi parodija tai sunku įvardinti. Sakykime gavosi aštuoniasdešimtųjų cult horror mixas, šiek tiek skaitmenizuotas. Priedo, tai iš ties puiki horror komedija, tinkanti kuomet reikia kažko lengvo, ar prisiminti Re-animatorių ir 80′ųjų gyvuosius numirėlius.

Kaip jau tapo įprasta, į metus keletą kartų sulaukiame išskirtinių dovanų iš Prancūzijos. Kaip ir galima buvo tikėtis, jau klasika tapusio „Inside“ kūrėjai Alexandre Bustillo ir Julien Maury priverčia antrą kartą jiems ploti, už tikrai išskirtinę juostą. Filmo įžanga galima prilyginti įprastam ramiam europietiško filmo braižui. Mergina pradeda dirbti senukų slaugytoja, važinėja po jų namus ir kaip pridera veiksmo minimaliai. Kuomet apsilanko nusenusios ir ant aparatų pajungtos buvusios šokių mokytojos keistai niūriuose namuose, tampa aišku, kad visas veiksmas vystysis toliau būtent čia. Prasidėjus tam įtemptajai filmo daliai, ta europietiškų dramų nuotaika kaipmat išgaruoja. Kažkiek gal pereiname prie tradicinių filmų apie namus su savo paslaptimis, bet reikia pripažinti įvykiai čia pradeda rutuliotis ant tiek netikėtai, kuomet net kartais sunku susivokti ką bežiūri. Tame name ypatingai susipina horror žanrų ar subžanrų detalės, tačiau rezultatas gaunamas teigiamas.

Dar liaupsės režisieriams už labai įtikinamai perteiktą pačio namo vidaus atmosferą, plius ypatingas ir ilgam įsimintinas komponentas – iškamšos. Jos čia tikrai kraupios. O pagrindinis filmo arkliukas sakyčiau balerinos. Jas galima palyginti nebent paėmus „Black swan“ baleriną ir ją sukergus su Silent Hillo seselėmis. Skirtingai nei savo ankstesniame darbe „Inside“ režisieriai su gore elementais elgėsi ne taip tiesmukiškai, viskas atlikta labai subtiliai ir nepalieka po peržiūros tai įsimintina, kaip pavyzdžiui buvo su „Inside“ Tiesa ir pats filmas visiškai skirtingas, neskaitant to kad ir čia viskas vyksta praktiškai viename name.

Tas bandymas vaikščioti po subžanrus ir ieškoti kažko naujo nuteikia, kad ateityje galima sulaukti dar ne vienos įspūdingos juostos iš šio tandemo. Kiekvienas naujas priėjimas prie jau tapusių įprastų horror filmų siužetinių detalių iš ties pradžiugina ir palieka viltį, kad naujų idėjų režisieriams dar ilgai nepritrūks. Filmas net neabejoju kad bus vienas iš pagrindinių pretendentų tarp metų geriausiųjų.