Neteko susipažinti su video žaidimu, kuriuo remiantis ir buvo sukurta ši japonų juosta pasakojanti apie postapocaliptinį pasaulį, pilną zombių ir sexy mergaites-kovotojas. Labai jau kokybiškų efektų nesitikėta, tad antgamtinėm jėgom įtakoti mosavimaisi kardais labiau kėlė šypseną, nei nusivylimą ar susižavėjimą. Visos kovos scenos labiau panešėjo į kokio action video žaidimo trailerį. Tačiau svarbiausiai, visa tai įtraukė į patį veiksmą. Be to kieta pagrindinių herojų povyza, o pagrindinės veikėjos , net ypatingai sexy, kažkodėl vertė užmiršti galybę šio filmo minusų, kuriais galėtų mėgautis piktieji panašios produkcijos kritikai :). Patys zombiai, kaip ir šiuolaikiški zombiai. Tiek jų modifikacijų šiai dienai yra prikurta, tad beabejonės šitoj srityje japonai nieko naujo nepademonstravo. Bandymas išspausti maksimalų gailestį žudomam zombiui, pasibaigdavo kokia netikėtu superherojų ginklo valdymo sugebėjimu. Tad ašarų išspausti zombių naudai abejoju ar pavyks :). Na, bet reikšmingiausia filmo dalis, tai mergiočių tarpusavio dvikovos. Manau tam tikrai nuotaikos būsenai šitas filmas gali pasirodyti labai tinkamas. Trumpiausias apibūdinimas – pigu, bet skanu :).
Pakankamai jau susigulėjo, prieš kokią savaitę matytas naujausias kultinio ispanų režisieriaus Alex de la Iglesia darbas. Kai ankstesni jo filmai tryško beprotiškais siužeto vingiais ar veikėjų poelgiais, tai čia ryškiai to pasigesta. Galima sakyti, kad visai naujam kino žanre išbandė režisierius savo kūrybinius sugebėjimus. Negana to, pati filmo dislokacijos vieta – nuobodi, konservatyvi Anglija iškart nubraukdama tą temperamentingą vyksmą, kuris buvo įprastas išgirdus Iglesia pavardę. Atsiribojus nuo visokių nostalgiškų prisiminimų apie ankstesnę režisieriaus kūrybą, ir skaitant, kad tai nežinomo režisieriaus filmas, galima būt drąsiai tvirtinti, kad apturėtas geras kino seansas.
Pagrindinių aktorių vaidyba tikrai įtikinama. Nekliuvo net Elijah Wood, kurio povyza man sukelia gan prieštaringus vertinimus. Filmas savo braižu primena angliškus detektyvus, tik čia jau, bent man, pasirodė ne taip nuobodu. Vis dėlto įvesta serial killer tematika žymiai labiau įtraukia, nei kokios buitinės žmogžudystės.
O čia dar visokios teorijos apie matematinių simbolių sąsajas su žudikų poelgiais, bandymai logiškai-filsosofiškai pagrįsti diskusijų forma (kuri vyksta tarp seno profesoriaus ir studento, kuris yra vienas iš įtariamųjų) tam tikras išvadas. Prasidėjusi žmogžudysčių seka , net pačiam keista, kad gan stipriai prikausto dėmesį, bent jau pirmoje filmo pusėje. O dar ten vieną keistą, nuprotėjusį tipą parodo, labiau jau artimą Iglesiškiems personažams. Žodžiu pirma filmo pusė įtraukė. Deja artėjant link finišo, įtampa pradėjo atslūgti, lyg ir viskas pradėjo darytis aišku ir visumoje gavosi toks detempimas iki pabaigos. O ir pasibaigus paskutiniemskadrams, nusprendžiau, kad pabaiga gan angliško detektyvo įtakoje… Filmas manyčiau geras ir detektyvų mėgėjai taip pat neturėtų nusivilti, o dėl Iglesios gerbėjų, tai nesu tikras – manau daugelis gali ir būti nepatenkinti maestro darbu.
Ne taip seniai matytas vienas iš tokių originalesnių paskutinių metų amerikietiškų horror Reeker (2005) pasirodo jau turi sequelą. Ir to pačio režisieriaus – Dave Payne. Jau patys pirmi filmo kadrai įtraukia, kai dykumoje vykstantis tarp dviejų tipų dialogas perauga į gore epizodą. Pradžia galima sakyti žymiai stipresnė nei pirmos dalies – visų pirma nėra teenagerių grupės. Ir šiaip daugiau asociacijų sukelia apie filmus, kur dykumose klaidžioja visokie freakai, serial killeriai ir panašiai. Dar pirminį įspūdį pagyvina ypač sodrios, ryškios spalvos suteikdamos aplinkai kraupumo, nors efektas ir turėtų būt priešingas. Vertėtų paminėt ir patį Reekerio atsiradimą, be to šįkart jo išvaizda, gal ne tokia paslaptinga, bet grėsmingesnė ir iškart patampa aišku, kokie jo sekantys veiksmai. Aišku, po pirmos dalies, čia jau netikėtais siužeto vingiais bei paslaptimis kūrėjai per daug nenustebins, nors matosi, kad jie to ir nebando daryti. Viskas daugiau sutelkta į patį veiksmą, kovą dėl išlikimo, nors pabaiga jau ir taip daugmaž aiški, tik einant filmui į pabaigą sutvarkomi tam tikri formalumai. Filmas gal atmintyje ilgam ir neužsiliks, bet reginys apturėtas tikrai geras. Kad ir galima ten įžvelgti daug iš kitų filmų pasikartojančių vaizdų, tačiau tai visiškai netrukdo, nes kūrėjai pasistengė, kad tai būtų neaktualu. Lyginant su pirma dalimi, sakyčiau, kad jos abi lygiavertės. Jei iškart būčiau žiūrėjęs sequelą, o paskui originalą, manau pastarasis stipriai nublanktų. Tarp 2008 metų horror filmų, šis nemanau, kad užims aukštas pozicijas, nes siužetinė linija nieko naujo nepateikė, bet pažiūrėti vertas.
Orginalas, sukurtas 1970, vieno iš gore tėvų Herschell Gordon Lewis, patapo kultiniu. Gan įdomus sprendimas priimtas remeikinti šią juostą. Jeigu, kad ir pats H.G.Lewis būtų apsiėmęs daryti sequelą, manau būt savaime suprantama. Ir pati orginali juosta man labiau prisiminimuose išliko, dėl savo gore show, nei pačio, kad ir absurdiško siužeto, kurio deja atgaminti nepavyko. Režisierius ėmesis šios užduoties – Jeremy Kasten, palikęs visai neblogą nuomonę apie save filmais The Attic Expeditions (2001) ir All Souls Day: Dia de los Muertos (2005) .
Asmeniškai tikėjausi gore komedijos, pasinaudojant šiuolaikiniais technikos stebuklais ir galimybėmis sukurti koybiškesnį šou, nei 1970 metais. Deja apturėjau visai kitokį reginį. Buvo visos tos scenos su Montag the Magnificent (kurį įkūnijęs aktorius man pasirodė nevisai tinkamas) triukais prieš publiką žudant moteris, tik truputėlį viskas per daug sumodernintai ir nepasakyčiau, kad savo grožiu pranoko orginalą.
Tačiau panašu, kad režisierius visai nesitaikė sukurt dar vieną gore filmą. Istoriją susietą su Montag the Magnificent jis apraizgė haliucinacijom, siurealiais vaizdiniais, bei noir ar retro priemaišom. Vietomis kažkuom priminė net Cronenbergo režisuotą „Naked lunch” pagal William S. Burroughs. Pagrindinis filmo personažas pastoviai „įkvėpdamas” iš maišelio kažkokio (turbūt neblogo stuffo) paslaptingo turinio, vis permesdavo į nenuspėjamą įvykių seką. Tai kažkuom primena, dabartiniuose horroruose plačiai naudojamą realybės-nerealybės triuką. Po keleto minučių supratus maždaug kokia linkme filmas plėtosis, toliau gan maloniai įvysto į tą iliuzijų pasaulį. Tikrai vertas dėmesio, kad ir remeikas, bet ateityje manau neturėtų būti labai sietinas su originalu. Be abejo vertėtų paminėt, kad savo roles, nors ir trumpas suvaidino dvi superstar – Brad Dourif ir Jeffrey Combs.
Pakankamai jau užsirekomendavęs ir žinomas tarp šiuolaikinių eksperimentinių horror, gore režisierių Andrey Iskanov, kurio filmus leidžia toks kultinis amerikiečių leiblas, kaip Unearthed Films (padėjęs pasauliui susipažint su Guinea pig serijomis), pateikė be jokių abejonių solidžiausią savo darbą. Ankstesni filmai Gvozdi (2003) ir Visions of suffering (2006) jau davė suprasti, kad tai neeilinis režisierius, su gan neribota fantazija, kurio filmai pasižymi ne vien masyviu gore, gliukais, keistais video sprendimais, bet ir jaučiama gili siužeto intelektualinė potekstė. Žodžiu, prieš nusiteikiant Philosophy of a Knife peržiūrai, jau buvau įsitikinęs, kad filmas nenuvils. O nusiteikinėt, prieš sėdant žiūrėti tikrai reikėjo, bent jau dėl dviejų priežasčių – trukmė apie 4 val 20 min ir Unit 731 eksperimentai, kurie jau bežiūrint Hong Kongo „Men behind the sun” serijas nepasakyčiau, kad nepadarė vidinio poveikio :).
Filmas pateikiamas, kaip dokumentinė juosta, remiantis tikrais faktais, dėstomais seno dėdulės, kuriam teko dirbti vertėju toje Unit 731 stovykloje ir susidurti iš dalies su vykdomais eksperimentais (na, kad ten viskas tikra, nesu pilnai įsitikinęs). Kaip pasakotojas jis išties puikus, labai įtraukiančiai skelia istorijas apie visą tvarką, japonus, eksperimentus, politinę situaciją bei pačio atliktą milžinišką darbą Unit 731 istorijoje. Kas iš režisieriaus Iskanovo pusės, tai visą veiksmą ir aplinką jis įvilko į japonų cyberpunko ir rusiško necrorealizmo rūbą. Bent jau man toks įspūdis susidarė. Juodai balta juosta, industrial-ambient įtaigus garso takelis, paprasčiausi gamtos vaizdai, o likusią dalį manau aišku kas buvo :). Matosi, kad su biudžetu buvo striuka, bet sugebėta išspaust manau koks 110 procentų. Eksperimentai daugmaž visi žinomi iš „Men behind the sun” – radiacija, bakteriologija, šaltis, slėgis ir t.t. Tik čia skirtingai, viskas pateikiama kuo ilgesne laiko trukme, iš lėto, stengiantis visa tai labiau perteikt žiūrovui, kuo labiau pajusti aukų kančią, o dideli, besitaškantys kiekiai kraujo, mėsos labiau panešėja į video meno kūrinius. Pati filmo trukmė ir daro gan žymų poveikį, jei aplinkybės leis pasistenkint vienu prisėdimu peržiūrėt… :). Tas režisieriaus sukurtas košmaras, bandomas pateikt iš vienos japonų gydytojos perspektyvos, sukuriant tokią masinę žmonijos tragediją. Dar toks užsifiksavęs dalykas, kad visos tų eksperimentų scenos nebando mėgautis sukrečiančiomis kančiomis. Tai gydytojų, mokslininkų, kareivių, žmonių-bandinių darbas tuo metu ir jis turėjo būti vykdomas. Kaip ir viskas vardan progreso, bandant apsaugoti ateities kartas nuo galimų nelaimių. Gal tai ir žiauru, bet mes nežinome iš kurio taško į tą košmarą turime žiūrėti…
Atsitiktinai užsimetęs naują mikrobiudžetinį trash, kuris kažkiek susijęs su Sub Rosa Studios, viena garsiausių šiandieninių amerikiečių b-movie, trasho ir panašaus mėšlo gamintoja, bei platintoja, tikėjausi išvysti kokio įdomesnio shyzovo gore. Tiesa filme buvo daugiau shyzos, vietomis net perkeliančios į siurealizmu alsuojančią aplinką. Jau pati filmo pradžia truputėlį nustebino, kai po titrų pasirodo trumpas tekstas apie žinojimą, iš kažkurios C.Castanedos knygos. Tai privertė, truputėlį atidžiau atsinešti juostos peržiūrai, nes ir pirmi kadrai nukelia į kraujo lovą, kurioje prabunda pagrindinis filmo veikėjas. Nuo čia ir prasideda jo vojažas, pastoviai susiduriant su vis keistesniais kasdieniniais reiškiniais, kuriuos manau be didesnio vargo kiekvienas galėtų patirti :). Pirmas nustebinęs ir gan užkabinęs dalykas, tai vis sutinkami žmogaus dydžio triušiai. Jie nepiktybiniai, tik truputėliai priverčia nejaukiai jaustis tą žmogelį. Ir kuo toliau, tuo sunkiau jam susivokti, kas čia aplinkui darosi. O čia dar namuose pasirodo meška graužianti mėsgalius nuo kažkokios žmogystos ar triušio skeleto, tuo pačiu įnešdama pavojaus būsenos, kituose kambariuose triušiai užkūrė grupinio pasidulkinimo orgiją…
Taip veiksmas ar gili haliucinacija slenka tolyn, pateikiant dar nesveikesnių reginių. O pokalbis su savo smegenimis išdidžiai tupinčiais ant lovos, tai išvis viršūnė… Vis dėlto filmas turi išskirtinumo, tarp panašios produkcijos. Aišku, tie visi pagrindiniai trasho komponentai kurie vienus erzina, kitus žavi čia egzistuoja, tačiau pats siužeto užmanymas tikrai vertas pagarbos ir net, be profesionalių aktorių , pasitelkiant idealiai parinktą muzikinį foną, kokybišką gore ir haliucinacinius vaizduotės vaisius sukurta išskirtinė filmo dvasią. Pastebėjau, kad ne taip ir dažnai pasitaiko gore filmų, po kurių peržiūros jautiesi dvasiškai pakylėtas :). Tačiau IMDB duoda tik 2,6 įvertinimą, tad greičiausiai, kaip filmas – nieko gero, bet kaip haliucinacija tai žiauriai gera :).
Labai paprastu, nieko nesakančiu pavadinimu naujas britiškas horror. Pažiūrėjus trailerį maždaug aišku į kurią pusę nukryps siužetas. Lenkų mergiotė (turbūt iš didelės anglų meilės lenkų tautai), paklius atsitiktinumų dėka pas eilinę padorią anglų šeimynėlę. Aišku, nebūtų padori, jei neturėtų kokių tai nukrypimų, šiuo atveju panašu, kad matysime sadistiškus kankinimus suplaktus su motiniška ir tėviška meile. Iš daugybės riksmų, girdimų traileryje, susidaro nuomonė, kad lenkei tai nesuteiks didesnių malonumų… Filmas matyt, kad mažo biudžeto, nors aktorių vaidyba ir išvaizda pasirodė, pakankamai įtikinama, tad be jokių abejonių reiks griebt ir sužiūrėt šitą juostą. Be to prisiminus paskutinių metų anglų horrorą, kad ir panašios tematikos Broken (2006), čia nusivilti manau neteks.
Paskutiniai komentarai