Nesenai sužiūrėtas iš trijų segmentų sudarytas anglų filmas „Little Deaths”, kur vieną dalį (The Bitch) režisavo Simon Rumley. Vėl pakliuvo jo naujas filmas, kurį tik pradėjus žiūrėti nesunku atskirti kurią dalį jis režisavo tame „Little Deaths”. Režisierius turi savo braižą, kurio viena mėgiamiausių detalių – tai paleisti ekrane gan įtemptą veiksmą ir vietoje aplinkos garso uždėti vien muzikinį, dažniausiai ramų takelį. Labai įdomiai tokie epizodai žiūrisi ir suteikia ryškesnį efektą nei besigirdintys iš nevilties aukos riksmai ar grėsmingi žudiko moralai.
Pats filmas nėra orientuotas į horror žanrą. Labiau čia režisierius mėgaujasi iš lėto besivystančiais įvykiais, tarpusavio veikėjų santykiais, jų bendravimu, socialine aplinka. Tik jau nuo pirmųjų filmo kadrų gali suprasti, kad vyksmas pasisuks labia bloga linkme. Vien pagrindinis socialinis kontingentas – kekšė, besidulkinanti su visais kas
papuola, tarsi bandydama tuo užslėpti neapykantą viskam ir trenktas karo veteranas, kurių susitikimas perauga į kažką tokio, kaip meilė. Lyg ir suteikiama nedaug vilties, kad kekšė gali išsivaduoti nuo savo gyvenimo būdo, tačiau tai būtų velniškai neįdomu ir sukeltų žiūrovų pasipiktinimą. Tad viskas įsivažiuoja į patį tikriausią revenge tipo filmą, su pakankamai žiauriomis scenomis ir sukeliančiu panašius potyrius kaip ir pirmą kartą žiūrint I Spit on your Grave (1978) ar kitus garsius panašios pakraipos filmus. Finalinėse scenose režisieriaus talentas vis labiau atsiskleidžia ir reikia pripažinti, kad lauksiu naujų jo darbų ar pasiknaisioti po senuosius, iš kurių spėju tik The Living and the Dead (2006) yra vertesnis dėmesio. O apibendrinant „Red White & Blue” yra tikrai stiprus revenge tipo filmas, kalbant apie filmo horror pusę. Kam priedo dar patinka britiškieji indie filmai, manau sužiūrės su dar didesniu pasimėgavimu.
