Perskaičius filmo pavadinimą bei užmetus akį į posterį ir keletą foto iš filmo, daugiau nieko negali tikėtis kaip tik arthousinio europietiško gore. Deja, spėlionės nepasiteisina – horror ar gore elementų retkarčiais šmėstelėjo, bet tai sudarė gal tik penktadalį filmo laiko. Visdėlto tai filmas apie meilę, tokią iškrypusiai keistoką, tačiau be galo gražią ir tyrą…
Belgų režisieriaus Benjamin Viré debiutinis filmas, vertinant ne iš horror žanro pusės labai vykęs. Savo nuotaika primena daugelį belgų ar olandų filmų, tad iš kurios šalies koloritas perteikiamas, bežiūrint nesunkiai atskirsi. Dažniausiai nespalvoti kadrai, retkarčiais su prasimušančiomis spalvomis, ypač akcentuojant kraujo pasirodymą ekrane, judanti kamera, kartais bandyta sužaisti su videomeno efektais, kažkokio diskomforto neįnešė, netgi tam tikrais momentais norėjosi ilgesnės tų eksperimentiniam kinui būdingų vaizdų
tąsos.
Siužetas nors ir labai paparastas, tačiau pati idėja be galo originali – agorafobo ir kanibalės meilės istorija. Veiksmas vyksta kažkokiame užkampyje, nuošaliame name, bet retkarčiais čigonų mafijos atstovų dėka, kurie pasigedo savo kanibalės, persimeta ir į platesnes erdves, miestą. Filmo laikas be galo ramiai slenka, nors aplinkui knibžda visokių įtemptų, nervingų epizodų, tačiau režisieriui pavyko sukurti atitinkamai tolygią filmo nuotaiką, nepriklausomą nuo įvykių eigos. Vien to agorafobo ligotas elgesys atrodo turėtų varyti nerimą, tačiau to nėra. Filmo siužeto atomazga, kaip atėjo nepastebimai, taip ir praėjo. Viskas be galo paprasta, jokių bereikalingų twistų, tačiau labai romantiška. Kas iš horror pusės – keletas labai estetiškai pateiktų kanibalės alkio malšinimo epizodų, kurie labiau dvelkia seksualumu nei gore. Reikia pripažinti, kad tokie filmai aplanko retai ir juos aptikus, sužiūrėti vienas malonumas.
