Su Čilės siaubo filmais, galima sakyti tai tik antroji pažintis, nes jų paprasčiausiai nėra daug ir jie sunkiai randa kelią pas mus. Kadaise žiūrėtas „Ángel negro” (2000), Tromos dėka paleistas į platesnius vandenis, paliko gan neblogą įspūdį. Apie „Baby Shower” siužetą, pasirodo buvau susidaręs priešlaikinę klaidingą nuomonę (bus kerštingi vaikai, vaikai vaiduokliai, pamišusi gimdyvė ir panašiai), tad sekę įvykiai kažkiek nustebino ir peržiūra pasitaikė geresnė nei tikėjausi.
Filmas neišvengia Pietų Amerikos horroruose nesunkiai aptinkamo jiems būdingo atspalvio. Tik pastarajame, ypač pradžioje, galėjai pasijusti net muilo operų aplinkoje, kai į nuošalyje tūnančią fazendą pradeda rinktis jau kapitalinio remonto reikalaujančios pagyvenusios pasiturinčios kekšės ir prasideda draugiški santykių aiškinimaisi, kuri didesnė kekšė ar kuriai pavyko į lovą nusitempti draugės vyrą. Bet laimei tos bitch love story staigiai pasitraukia į visai šalutinį planą, kai į areną žengia gerumu trykštančiu veidu nedidelės sektos valdovė Soledad, apsėsta dieviško apvaizdo. Prasideda šventi, tuo pačiu ir išradingi žudymai. Galima paminėti, kad jos pagalbininkai parinkti labai neįtikinami ir nubl
anksta prieš jos pačios sėjamą pamišimą. Ją įkūnija, dar priedo neblogų formų, aktorė Patricia López. Kekšių draugija su besilaukiančia jų drauge, kurios atvyko aplankyti, gailesčio nenusipelno, nes čia matyt pasistengė režisierius, kad nuo jų kalbų ir moralizavimo darosi bloga ir pikta, tad filme tiesiog privalu, kad jas nubaustų :).
Filmo pati atmosfera su garso takeliu, verta atskiro pagyrimo, nes daugiau orientuota į oldschoolinio horror žavesį. Ypač įstrigęs einant į filmo pabaigą epizodas su bėgančia pagrindine heroje ir fone pradeda skambėti sintezatorinė itališkuose ’80’s sutinkama muzika. Net pačiam darosi keista, kad tokios smulkmenos jau eilę metų džiugina… Kas liečia patį horror, tai nėra to besaikio taškymosi kraujais ir organų mėtymo į šalis, viskas gan tiksliai, neperkrautai ir tiek kiek reikia pasiekti norimam efektui, tuo pačiu padeda išlaikyti ir filmo įtampą iki paskutinių minučių. Filmo pabaiga nei sužavėjo, nei nuvylė. Paprasčiausiai taip turėjo baigtis, nes įvykiai pasirodo tikri, vykę 2007m. Patį filmą priskirčiau prie kategorijos apie nuošaliose užkampiuose gyvenančius keistuolius, su kuriais susidūrimai pasauliečiams dažniausiai ne kaip baigiasi.
