Eilinį kartą prancūzai sugebėjo nustebinti, nors horrore jie palyginus retai pasireiškia, bet su trenksmu. Kur čia neprisininsi paskutiniais metais pasirodžiusius Martyrs, Frontiere(s), Sombre, Inside, La meute. „Territories” kurtas kartu co-produkcijoje su prancūziškąja Kanados dalimi ir tai filmui suteikia amerikietiškumo, be kurio deja šis filmas neįsivaizduojamas. Tai nėra priekaištas, o tik fakto konstatavimas, kad prancūzai pateikė mums tokį anti politkorektišką horror trilerį, kur režisieriaus bandymai kažką pasakyti ar tai moralizuoti šių dienų tabu temomis visiškai netenka prasmės.
Debiutinį savo filmą režisierius Olivier Abbou sugebėjo taip surėdyti, kad priimti sprendimą dėl visokių politinių ar tolerastijos temų paliktų žiūrovui. Argi dažnai dabar pamatysi, kad gėjui be gailesčio suvaroma kulka į galvą, musulmonas laikantis save Amerikos piliečiu išdedamas į šuns dienas kaip didžiausias Amerikos priešas, užkabinama Guantanamo kalėjimo tema, kuri beje gali būti laikoma kaip ir vienas iš pagrindinių filmo variklių.
Viskas prasideda jau gal tūkstantąjį kartą matytu vaizdu – jaunimo grupelė rieda automobiliu, kalba bet ką, tik pastarasis epizodas išsiskiria iš masės kitų nebūdingu garso ta
keliu ir keista nuotaika. Ant Amerikos-Kanados sienos juos sustabdo pora uniformuotų tipų, prisistačiusių pasienio policija. Nuo čia jau filmas pradeda maksimaliai įtraukti, kokį dešimt minučių trunkantis dialogas tarp jaunuolių ir priekabaus policininko, peraugantis į visišką išsidirbinėjimą, kažkuria prasme net pranoksta tarantiniškųjų ar exploitaitionų dialogų klasiką. Sakyčiau, kad pati filmo pradžia ir vyksmo užuomazga palieka filme giliausią įspūdį.
Toliau viskas vystosi pagal surival horror formuluotes, su piktu politiniu atspalviu, kuris trykšta iš Irako karo veteranų lūpų. Antroji filmo dalis, kaip ne keista, pasirodė silpnesnė už pirmąją, nes po teisybei, įtampa nuo vidurio pradėjo slūgti, kai pamažu pradeda ryškėti, kad į pabaigą nieko šokiruojančio neįvyks. Viskas susiklosto daugiau mažiau teisingai. Su keletu įspūdingesnių epizodų. Ypač įdomūs užmanymai su narvais miške. Finišas palieka vilties, kad Amerika ir likęs pasaulis dar nepasiekė dugno… Pats filmas tam tikrais momentais sukėlė asociacijų su kultiniu „The Hills Have Eyes”, tik pastarajame neapykanta išreiškiama didesnių fantazijos padarinių forma, kai tuo tarpu „Territories” galėtų būti susieti su labai realiais įvykiais. Bet kokiu atveju Territories liks išskirtiniu, įsimintinu filmu.
