Filmą įvardinčiau kaip švedų atsaką norvegams į jų „Cold Prey” („Fritt vilt”) sukurtą 2006 metais, kuris jau spėjo taip išpopuliarėti, kad sukurta net trečia dalis. Ar tai geresnis, ar blogesnis filmas čia jau spręsti kiekvienam, bet vertinant objektyviai, juos drąsiai galima įvardinti, kaip vertus vienas kito. Pagrindiniai panašumai – tai maniako išvaizda, sniegas ir skerdynės.
Švedai tai įgyvendino su žymiai mažesniu biudžetu, kuris akivaizdžiai jaučiamas. Tai atsiliepė ir pirmai filmo pusei, kai įvykių laukimas užtruko per ilgai, nes jau pačios, kad ir neblogai atkartotos 80’s slasherių atmosferos nuotaikos ėmė gesti, bet laimei neprigeso ir likusią filmo dalį apturėtas įtikinamas maniako solo su kirviu. Daug scenų kažkur matytos slasher žanro klasikoje, tačiau čia perteiktos daugmaž panašiai, ben jau kompiuterinės grafikos patobulinimai, jeigu jų buvo, akių nebadė ir neerzino.
Viskas prasideda daugmaž tradiciniu scenarijumi – mergina atvažiuoja į bendradarbio pasiūlytą kaimo namelį praleisti ramaus savaitgalio, per pūgas sunkiai jį suranda, bet pabuvus keletą valandų, pasidaro nejauku ir išvyksta į vietinį barą pasižmonėti. Sutinka keletą buvusių draugų, pakalba apie nieką, bare pasirodo visiems labai nuobodu, netgi nuobodžiau už seną namą, tad visi nusprendžia vykti pas ją… Va šita filmo dalis vystėsi nuobodžiai, bet gerai, kad dar nieko nebuvo aišku, kas tame name, tai beliko apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Kaip ir pridera, aukos naudojosi savo beprasmiais poelgiais, tik režisierius čia joms taip elgtis leido labai trumpai, tuo pačiu išaukštindamas puikų maniako kirvio (ar tai kirtiklio) valdymą bei suteikdamas filmui papildomo pagreičio. Žodžiu finišas buvo išties įspūdingas, be pabaigos, tuo pačiu palikta krūva medžiagos antrai daliai.
Tokiuose filmuose labiausiai džiugina, kad režisieriai stengiasi grįžti prie 70-80’s horror filmuose naudojamos atmosferos, spec efektų, nes naujosios kartos modernaus suskaitmeninto horror pavyzdžiai, ar tai būtų mažabiudžetiniai, ar tai brangūs, vistik palieka klasikos šešėlyje. Režisieriaus Sonny Laguna filmą galima laikyti jo debiutu ir šį vardą, manau, verta įsidėmėti.
