Prieš peržiūrą buvau 110 procentų įsitikinęs, kad filmas pranoks lūkesčius ir laukiamas nesveikas režisieriaus fantazijas. Deja, taip ir nutiko. Nesitikėjau tiek purvo, ypač po to, ką mačiau pirmoje dalyje. Režisieriaus įvykdyti radikalūs pokyčiai tarp abiejų dalių aplinkų ir kuriamos filmo atmosferos, verti atskirų pagyrų ir talento pripažinimo.
Pirmoje dalyje, kur viskas sterilu, tviska modernia prabanga, savim pasitikinčios išvaizdos daktaras stilingai įrengtame kabinete-chirurginėje profesionaliai pjausto savo eksperimento medžiagą… viskas labai artima medicininiam horror žanrui. Antroje dalyje, nors ir siužetinė linija su pačia idėja panaši, bet čia atsiduriame purve, kur kapstosi esantys arčiau visuomenės dugno piliečiai. Jokios šviesos prošvaiščių čia nesimato, tik apsuptas tamsa, chaotiškai suplanuotas artėjimas link iškrypusio tikslo, laužančio žmonijos priimtus stereotipus ir bandant pramušti kai kuriuos tabu, net horror žanre. Tiek pačio gore srityje, tiek bendrame siužeto kontekste, yra nemažai vietų, kurių privengia kiti režisieriai arba tai daroma su cheesy prieskoniu, o čia to nėra, viskas perdėm rimta ir nė velnio nekelia šypsenos, nors pats siužetas atrodytų to reikalautų.
Manyčiau viena pagrindinių priežasčių – aktorius Laurence R. Harvey, prieš dešimtmetį filmavęsis vaikų tv laidose, o dabar atrastas režiseiriaus Tom Six, tobulai įkūnijo tikro pirmos „Human Centipede” dalies fano-maniako, dirbančio požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, gyvenančio su mama, turinčio bjaurų kūną ir veidą bei krūvą kompleksų, tačiau vardan kilnaus tikslo pasiryžęs viskam. Dr.Heiterio idėja įgyvendinama žymiai sėkmingiau ir su didesniu skaičiumi šimtakojo dalių, tarsi bandant įrodyti, kad ne profesiniai įgūdžiai lemia sėkmę, o užsispyrimas ir negailestingomis priemonėmis siekiamas tikslas.
Taipogi išskirtinis filmo elementas – sequelo pateikimo idėja. Lyg ir neteko aptikti tokio genialaus dalyko, kad antra dalis prasidėtų, kaip pirmos dalies peržiūra per laptopą ir jas sietų tik pats filmo perkėlimas į realybę. Tiesiog tobulas marketinginis triukas, nors abejoju ar daug kas imsis žiūrėti nuo antros dalies, tačiau daugeliui kitų hororrų su n-skaičiumi dalių, tai labai padėtų pagerinti savo pardavimus. Jau dabar galima su nekantrumu laukti, kokiu būdu mums bus pateikinėjama trečioji dalis, nes jau kažkokie veiksmai vykdomi ir planuose 2013 metais turėsime dar vieną dalį. Kad užstrigtų tokio orginalaus horror filmo išleidimas manau labai nerealu.
P.S. Puiki Kiro apžvalga čia.
Pažiejau filmą, perskaičiau abiejų review. Ir čia pasimąsčiau sau kodėl Tom Six pasirinko kinui ‘black & white’ spalvas. Atėjo į galvą kelios priežastys: a) galimas biudžeto sutaupymas; b) atmosfera tokiu būdu perteikiama kur kas niūresnė, baugesnė, *you name it*; c) filme vaizduojami gan kraupūs vaizdai, tad tokiu būdu tikėtina, jog filmas bus mažiau ban’inamas (UK jau už’ban’intas), gali kai kur praslysti per reitingavimo sistemą ir būti prieinamas platesnei žiūrovų auditorijai (pirma dalis gavo reitingą R už ‘disturbing sadistic horror violence, nudity and language’).
Zealot, būtų atsakymas b:
Why did you decide to shoot the film in black and white, was it simply for stylistic purposes or for content purposes as well?
Tom Six – Part one has those clinical colors and the camera rack is very steady and that really helps the story of Doctor Heiter. For the second film I wanted a complete opposite look. I wanted a film that was dark and has a dirty feel.
It’s all shot hand held and I think that really helps the story of Martin. It gives you a very uncomfortable feeling. So I really like the black and white.