Kartais visai pasiilgsti tų japoniškų nesveikos fantazijos gore pavyzdžių. Paskutiniu metu vis sunkiau tikėtis išvysti kažką panašaus į „Tokyo Gore Police” ar „Robo Geisha”, bet su laiku vis dar išmeta kažkokių panašių atliekų, pasimėgauti ar tai prisiminti to žanro šedevrus. Iš „Horny House of Horror” nieko doro nelaukiau, tai manyčiau viena iš priežasčių, kad filmas nenuvylė, nors momentais darės velniškai nuobodu.
Režisierius Jun Tsugita niekuo dar nepasižymėjęs japoniškoje horror beprotybėje. Čia kaip ir pirmas rimtesnis jo bandymas mus pralinksminti. Pats filmas balansuoja tarp erotikos ir comedy gore. Kažkokių labai originalių sprendimų kūrėjai nepateikė, na bet vaginos su dirbtiniais dantimis, nukasti, nupjauti peniai ir trykštantys kraujo fontanai, kovos Bruce Lee stiliuje, sushi su gyvu peniu ir dar panašūs bandymai kažkuom nustebinti galima sakyti padarė filmą žiūrimą, nors didesnių emocijų nesukėlė. Praktiškai viskas vyksta vienoje erdvėje – ypatingame masažo salone, kuriame kainos labai mažos, vykdomos akcijos, galima laimėti pagrindinį prizą ir dar priedo savininkas tiesiogiai susijęs su pragaru. Masažuotojų išvaizda nėra atstumianti, tad akys didesnio nuovargio nepatyrė. Šį kartą prie filmo tokių linksmų šalutinių veiksnių galima įvardyti japoniškąją cenzūrą, kuomet juodas vos įžiūrimas taškas atsirasdavo net tolimiausiose ekrano kampeliuose. Taip ir likau po teisybei nesupratęs – ar čia toks humoras, ar čia iš tiesų taip reikėjo.
Pats filmo siužeto plėtojimas paliko slogų įspūdį. Net neabejoju, kad koks Noboru Iguchi su panašiu biudžetu, būt išspaudęs dar vieną savo šedevrą. O šiuo atveju beliko tik besiblaškantis bandymas padaryti mums įspūdį su linksmu erotiniu gore šou. Sužiūrėta, nusivylimo dėl valandos su trupučiu nėra, bet nuo ovacijų linkęs susilaikyti.
