Galima sakyti sulaukėme tikrai galingos horror parodijų komedijos, nukreiptos į drive-in laikus ir to meto produkciją. Filmo gamybos ėmėsi ArieScope Pictures, savo sąraše turinti „Hatchet”, „Grace”, „Frozen”, kuriuos drąsiai galima įvardinti kaip neminimalaus biudžeto, kokybiškus filmus. Tas jaučiasi ir „Chillerama”, kur iš pirmo žvilgsnio atrodytų bus trashovas pigus filmiūkštis, bet užtenka keleto epizodų, kad įvertintum kūrėjų pastangas ir, manyčiau, visi efektai kainavo ne tiek jau mažai.
Darbo šitam puikiam užmanymui ėmėsi net ketvertas režisierių, kiekevienas su savo atskira dalimi, nors po teisybei buvo trys parodijų dalys – filmai drive-in teatre bei ketvirtoji apie patį drive-in, į kurią ir buvo įkomponuotos tos trys dalys. Filmo pradžia nuteikė, kaip daug žadanti, kai nespalvotų dekoracijų fone atkasamas kapas ir pasipila šviesiai mėlynos spalvos kraujas. Pakankamai orginalus spalvinis sprendimas, kuris viso filmo metu ir buvo vienas tokių firminių filmo akcentų, tarsi pabrėždamas panašios produkcijos žavesį. To įvadinio segmento, aplink kurį ir sukosi visas filmo siužetas, režisavimo ėmėsi Joe Lynch, žinomas iš „Wrong Turn 2”, kuris užvadintas „Zom-B-Movie”. Drive-in teatre automobiliuose besidulkinančia ir bežiūrinčias B-movies poras bei personalą pasiekia zombie užkratas (tas pats šviesiai mėlynas) ir negana to, zombiai dar apimti aistros stengiasi ne tik paskanauti smegenų, bet ir išdulkinti savo aukas ar bent jų dalis. Vyksta linksma kruvina orgija…
Pirmąjį segmentą, kuris buvo įtrauktas į tą „Zom-B-Movie” drive-in repertuarą, režisavo garsus vardas Adam Rifkin („Detroit Rock City”, „Psycho Cop Returns”) su prikolnu pavadinimu „Wadzilla”. Kokio filmo tai parodija yra savaime aišku, tik čia pats filmo siužetas gerai trenktas ir originalus, kur monstras yra vis didėjantis dantuotas spermatozoidas. Miesto naikinimo scenos pateiktos be galo išradingai ir pasiektas ne ką blogesnis efektas nei kad japonų guminių monstrų filmuose.
Antrasis repertuaro filmas priklauso Tim Sullivan („2001 Maniacs” (2005), „Driftwood”) pavadinimu „I was a Teenage Werebear”, kuriuo, manyčiau, parodijuojamas „I Was a Teenage Werewolf” (1957) bei kiti to meto teensploitation tipo filmai, kur vyrauja kieti bachūrai su odinėmis striukėmis, automobiliai ir santykių aiškinimasis. Režisierius vis tą 60’s atmosferą be galo linksmai sugėjina, kad vietoj homofobinių nuotaikų į visa tai žiūri su šypsena. Vien ko verti aktorių padainavimai, pagrindinio herojaus bandymai išsiaiškinti kiek jis homikas, ar tai žiaurūs vilkolakiai-gėjai.
Prie trečiosios dalies nagus prikišo Adam Green („Hatchet”, „Frozen”) mus nukeldamas į nespalvotų filmų apie Frankenšteiną laikus, pavadindamas jį „The Diary of Anne Frankenstein”. Tik čia į tuos laikus atkeliauja nazisploitation žanras ir pats Hitleris, kuriam sukuriamas Frankenšteinas, kad galėtų pagelbėti sudėti puzzle su šunyčiais, sugalvoti Lenkijos užpuolimo planą, bet tik iškyla problemos su jo pavertimu žudymo mašina. Frankenšteinas gi suktas peisuotas žydas ir naziams nelabai gerai su juo baigiasi reikalai… Manau vienos geriausių šių metų horror komedijų pabaiga labai šūdina, bet tai atleistina. Jeigu bandyti filmą tarp kažko įsprausti, tai rinkčiausi tarp Tromos ir „Feast” trilogijos.
