The Amityville Haunting (2011)

Nuo 1979 m., kuomet susukta pirma „Amityville Horror” dalis, jau sukurti septyni tęsiniai ir remeikas, tačiau pakartoti orginalo sėkmę manau nepavyko nė vienam. Ne išimtis ir naujas bandymas, pavadinimu „The Amityville Haunting”, kurį režisavo aktorius-kaskadininkas Geoff Medd. Beje, tai pirmas jo kurtas filmas. Dar verta paminėti, kad filmas išleidžiamas po garsios Asylum kompanijos vėliava. Tai apie filmo kokybę pasako nemažai. Visi tie Amityville tęsiniai, tarp kurių, kaip įprasta, pasitaikė ir nelabai vykusių, tačiau galutiniam variante prisimenamas 1979m. orginalas ir vientisa krūva tų bandymų atkartoti tą nejaukią namo atmosferą, lieka daugmaž panašūs. Viena kas išliko, tai nuo lempos pereinama prie veidrodžio, paskui kažkoks lėlių namelis. „Amityville Haunting” bando istoriją atgaivinti, šiandien tampančiu vis populiaresniu būdu – fiksuojant a la realius įvykius buitine bei stebėjimo kamera. Gal nebent tuo ir liks įsimintina šioji dalis, nes visa kita, ką ten apskritai išvysime, su Amityvillio namu nesiečiau niekaip. Paimtas paprasčiausias namas, kuriame vaidenasi, ir viskas – nė nepasistengiant pafilmuoti pačio namo fasado, kuris jau tikrai privalėtų dažnai pasirodyti, jeigu drįstama paimti kultinį pavadinimą… Na, bet čia gal mano bereikalingi priekaištai meno žmonėms.

Pačio filmo užmanymas be galo paprastas – šeima įsikelia į namą, paauglys nusitvėręs kamerą viską filmuoja. Jau besikraustant matyti, kad kažkas čia ne taip, vėliau pradeda veikti signalizacijos ir kaip priklauso, blogis pradeda lįsti iš pakampių, tik šį kartą vaiduoklių pavidalu. Iki pusės filmo labai skeptiškai stebėjęs tą reginį, likusią jo dalį kūrėjams kažkaip pavyko pasukti tinkama linkme, tiksliau jiems pavyko įrodyti, kad žiūriu ne dar vieną Amityvillio tęsinį. Tuomet jau filmas supanašėjo su „Grave Encounters” ir visai įtraukiančiai susižiūrėjo tie hipnotizuojantys stebėjimo kamerų vaizdai, laukiant kol kažkas sujudės ar tai stengiantis nepražiopsoti kokią detalę. Filmo pabaiga taipogi vykusiai padaryta ir kažkokių didesnių priekaištų neturiu. Tad jei nesieti su Amityvilliu, o žiūrėti kaip dar vieną bandymą pseudodokumentikos maniera sukurti filmą, tuomet labai didelio nusivylimo neturėtumėte patirti, bent jau antroje filmo pusėje.