Taip ir likau pilnai nesupratęs į ką orientuotas Don‘t be afraid of the dark. Kaip savaitgalinis šeimos filmas būtų šiek tiek per žiaurus, kaip draminė istorija apie mergaitės ir būsimos pamotės santykius, per daug fantazijų prikišta ir kokiom namų prižiūrėtojom taipogi ne prie širdies bus, kaip horror filmas irgi nevisai paišosi į produkcijos rėmus. Tebūnie tai horror pasaka fantasy mėgėjams, tik ne vaikams. Vaikai tikrai gali pradėti bijoti tamsos, prisižiūrėję tos mergaitės nuotykių su linksmaisiais požemio gyventojais, nors pastarieji juokauti nusiteikę nebuvo, bet jų išvaizda to prašėsi. Vis dėlto manau galėjo kūrėjai kažką panašaus susukti į gremlinus.
Bet kadangi filmas buvo labiau reklamuojamas, kaip Guillermo del Toro prodiusuotas, o debiutuojantis režisierius Troy Nixey paliktas nuošalyje, tad nieko keisto kad istorija buvo del teoriška, ir režisieriaus darbas labai panašėjo į kokio Pan‘s Labyrinth ar kito jo prodiusuoto tvarinio Orphanage bendrą stilistiką. Pats filmo siužetas manau kildintas iš vaikų fantazijų,baimių tik perkeltas į buitinę aplinką, kuri beje velniškai gerai žiūrėjosi – restauruotas senas namas, su praeities paslaptimis, kuriame tvyro neperkrauta jauki prabanga, trūksta tik laiptais palengva lipančio Vincent Price. Visa filmo vizualinė pusė, nors ir pakankamai nusaldinta, tačiau žiūrint jokio diskomforto neteikė, o gal net gelbėdavo padėtį, po tų nusiminusios mergaitės šeimos vidinių problemų eskalavimo praktiškai viso filmo metu, netgi tuomet, kai jau artėja pavojus būti užlenktam. Sunku pasakyti, kam tą pagrindinį filmo minusą suteikti. Būčiau labiau linkęs režisieriui, nes del Toro tai šiek tiek kitaip spręsdavo savo filmuose.
Požemio gyventojai, su kuriais tenka mergaitei susidurti padaryti labai kokybiškai, gal ir skaitmeniniai, tačiau to nepasakysi . Iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie kaip žaislinės žiurkės ir pakankamai mieli padarai, tačiau kai supyksta derėtų jų išvaizdai peraugti į grėsmingą, tačiau dėl jų juokingos kūno formos taip neatsitinka. Gal kraupiausiai jie atrodo, kuomet būriais pradeda šmirinėti. Aktorių kolektyvas su Guy Pearce ir Katie Holmes priešakyje padėties negelbėja, suvaidindami statistinę amerikietišką šeimą (nors jie tik sugyventiniai). Žodžiu jų įnašas į filmą sakyčiau menkesnis už požemių gyventojų. Aktoriniai sugebėjiai gal ir atsiskleidžia, bet bendrame fone to nesimato ir šiaip Holmes visai negaila buvo…
Pagrindinė herojė mergaitė, taipogi parinkta ne visai tinkama, nes viso filmo metu išlaikė vienodą veido išraišką, kas pamažu varo į depresija, na bet vaikams tai atleidžiama. Po horror pasakaitės peržiūros didesnio nusivylimo nepatyriau, visai retkarčiais pravartu dirstelėti į brangius holivudinius filmus, kad eilinį kartą įsitikinti, jog ten niekas nepasikeitę. Be to filmas su giliu moralu, kad reikia klausyti vyresnių ir nekišti nosies, kur nereikia, tuomet bus mažiau problemų…
