Daug kur filmas minimas kaip vienas geriausių horror darbų 2011 metais. Paskutiniu metu korėjietiškas kinas visiškai nežavi. Peržiūrėjus jų 10-20 horror ir ne tik filmų, jie pradeda suvienodėti, nors pirmieji matyti dabartinio horror darbai paliko gan gilų įspūdį. Viskas nufilmuota gražiai, prabangiai, gal ir per saldžiai, tačiau tas pats braižas slenka iš filmo į filmą. Taipogi palaipsniui pradeda erzinti ir tas korėjietiškas, kažkiek depresyvus personažų būdas. Siužetai nors ir pilni naujų idėjų ir nenuspėjamų baigčių, tačiau kuo daugiau jų sužiūri, tuo labiau padėties jie negelbėja. Gal reikia būti korėjiečiu arba suartėti su jų kultūra, kad galėtum mėgautis kiekvienu iškilesniu Korėjos filmu. Turiu pripažinti, kad amerikietiški ar europietiški horror filmai paskutiniu metu ryškiai pranoksta Azijos produkciją. Bet pasiganyti po pasaulį visuomet pravartu ir nieko keisto, kad kartais lieki mažumėlę nustebęs, tai ką išvysti.
Kad ir „I Saw the Devil” maloniai nustebinęs filmas ir sutinku su daugelio nuomone, kad jis visai pagrįstai minimas tarp metų geriausiųjų. Po peržiūros pasidomėjęs, kas per režisierius jį sukūrė (korėjiečių pavardžių man neįmanoma įsiminti), likau dar labiau nustębęs, kad čia tas pats tipas Jee-woon Kim, sukūręs vieną geriausių matytų korėjiečių horrorų – „A Tale of Two Sisters” (2003) bei nepakartojamą spagheti western parodiją „The Good, the Bad, the Weird”. Tad galima konstatuoti, kad nieko keisto čia neįvyko. Iš šio režisieriaus tikrai buvo galima laukti panašaus lygio filmo, bent jau siužetinėje pusėje. Deja čia visa atmosfera, spalvos, nuotaikos lieka tokios pačios, kaip to ar ano korėjiečių filmo. Patį filmą skirstyčiau į dvi dalis – iki pasakant frazę, kad serial killeriui košmaras tik prasideda ir po. Beje, žiūrėdamas į tą žudiką pastoviai jį lyginau, ar net įsivaizduodavau, kad čia Anthony Wong’as, tiek išvaizda, tiek įkūnijamais psichais jie be galo panašūs.
Bandau spėti, kad tas siužeto posūkis, kuomet žudikas paleidžiamas, yra kažkas naujo arba visai neišplėtota serial killer filmo žanre. Tuo jis manau ir įeis į istoriją. Tolesni įvykiai tam tikra prasme ir nervindavo, nes jaučiausi lyg žiūrėčiau labai rimtą filmą, kur nevalia mėgautis visokiomis logikos spragomis ar neįtikėtinais žygdarbiais, kurių čia netrūko iš abiejų pusių. Gal ir reikėjo jų išvengti ir anksčiau nutraukti tą „katės – pelės” žaidimą. Rezultatas būtų žymiai efektingesnis, o dabar į filmo pabaigą filmas paprasčiausiai išsikvėpė. Tačiau neskaitant tų visų priekaištų, filmas visapusiškai nudžiugino ir kažką viduje paliko po savęs. Paskutinį kartą korėjiečiai taip nudžiugino su visai nekorėjietišku filmu „The Butcher” (2007).
P.S. Kiro pastebėjimai.
