Pagrindiniai filmo elementai, suteikę jam patrauklumo – laidotuvių namų prižiūrėtojas ir aštuoniasdešimtųjų horror’ų dvasia, kurią gal ir nebandyta taip tiesiogiai perteikinėti, bet filmo kūrėjams pabėgti nuo jos nepavyko, tuo išgelbėdami savo tvarinį nuo fiasko. Pirmiausia kas būtų nuvarę į neviltį, tai krūva bukų teenagerių ar teenagerių-aukų, kurių buvimas čia anaiptol visai neerzino, net labiau sugražino į kvailokų aštuoniasdešimtųjų paaugliškų komedijų nuotaikas, kas yra gerai. Bet pagrindinis filmo akcentas, tai pamišėliškas mortician’as – laidotuvių namų savininkas, kurį tiesiog tobulai įkūnyjo aktorius Dennis Quaid. Po peržiūros supratau, kad horror’ų su laidotuvių namų aplinka ir išradingaisiais mortician’ais sukurta nepakankamai daug. Sunku net prisiminti ir išvardinti ryškesnius filmus ar personažus. O tai tokia palanki tema horror fantazijoms plėtoti. Kad ir prisiminus žymųjį Phantasmą…
Pačią filmo eigą skirstyčiau į vyksmą su Quaidu, kuomet filmas maksimaliai užkabina ir be jo, tuomet įtampa nuslūgsta ir beveik pradedi nuobodžiauti, nes likę aktoriai nesugebėjo kažko ypatingo iš savęs išspausti, bet paskui vėl pasirodo Quaidas ir vėl filmo motoras pradeda kaukti, veždamas į visai įdomiai bandančią finišuoti filmo pabaigą. Galutiniais vertinimais juosta skaudžių nusivylimo pasekmių nesuteikė, o paliko smagiai neįpareigojančiai peržiūrai, su nemažu kiekiu labai gerų epizodų. Tik pasižiūrėjus į filmo biudžetą (apie 7 limonai), iškyla tam tikrų klausimų, na bet čia jau ne mano bėdos. Martin Guigui režisieriaus pavardė man nieko nesako, o ir nesukūręs jis nieko doro, tad gal žmogui pavyks ką nors pasiekti horror žanre.
http://www.youtube.com/watch?v=s1-mIagg2bk
