Naujas, siaubo kultūrai smarkiai nusipelniusio režisieriaus, John’o Carpenter’io filmas The Ward. Iš tokio šulo aišku visad tikimės geriausio, tad galiu pasakyt, kad The Ward ir nėra prastas, tačiau iš tiesų – nieko labai ypatingo. Labai įtemptas, nepaleidžiantis tigro ūso visą savo trukmę, bet daugiau toks trileris su paslaptimi, kurį idomu pamatyti tik kartą.
Nežinia, sutapimas ar kaip, bet jau trečio iš eilės žiūrimo filmo veiksmas vėl nukelia mane į psichūškę, prieš tai teko laimė pamatyt Grave Encounters ir nelaimė bandyt pamatyt naują pop grupės Yva vaizdo klipą Sucker Punch (deja ištvėriau tik iki vidurio). The Ward veikėja vėlgi randasi psichiatrinėje ligoninėje, kurioje kažkas, žinoma, negerai.
Toliau vienas kitas spoileris, bet jei labai to bijote, kam tada išvis skaityti recenzijas, ane?
Prasideda filmas nuo to, kad ši mergina, vardu Kristen, padega namą vienkiemyje. Čia netyčia šalimais buvus policija ją sučiumpa, o kadangi ji užuot ką nors paaiškinus tik draskosi ir spardosi – šie nutaria atiduoti ją daktarams. Kristen neatsimena kodėl taip pasielgė. Ji jaučiasi tvirta ir maištinga, įsitikinusi, kad beprotnamyje laikoma be pagrindo. Kuruodama ir kitas merginas ji nuolat stengsis pasprukti, tačiau tai pasirodo ne taip lengva. Ir ne tik dėl grotuotų langų.
Paslaptis atsiskleidžia ją bevystant, visą laiką esame surakinti erzinančioje įtampoje, ką šįkart sakau geraja prasme. The Ward yra nejaukus ir įtemptas siaubo trileris, bet kaip jau sakiau – vienkartinis. Keletąkart jis jus išgasdins, taip pat manau, kad tikrai bus daugiau-mažiau įdomu, tačiau su laiku jis nugrims užmarštin kaip neypatingas, dėl to turėsiu padėti jį prie vidutiniškų. Gal tai sąlygoja kartelė, iškeliama Carpenter’iui, iš tokio master of horror visad norisi geriausio. Dar, tiesa, yra esminis twist’as, tiems kas mėgsta tokius, bet man pavyko jį nuspėti. Bendra išvada būtų tiesiog: neblogai.
7/10
Siaubo filmų pasaulyje nėra blogiečių ir geriečių, taip pat nėra banalios meilės ar įkyrių socialinių temų. Ypatingas ryšys su kosmosu (kuriame skraido ne „arnoldai sputnikai”, o mūsų visų pasąmonės srautai) – pagrindinis siaubo režisierių „tyrimų” objektas. Pasimėgaukite!
Carpenteris galima sakyti nenustebino. Filmas su puikiu twistu, bet….psichūškės atmosfera, per daug sterili, tuo pačiu trukdanti pasinerti į filmą, apie tokias nemalonias vietas. Viskas susiverčia į tai, kad esi priverstas , kaip statistas sekti ir fiksuoti įvykius, bei kurti jų seką. Antroje filmo pusėje visą tą sausą sterilumą pamažu išsklaido auganti įtampa, bei istorijos pakrypimas, bet filmas tikrai neįsirėž giliai atmintin ir nusės tarp vidutinybių. Iš Carpenterio tikrai tikėtasi daugiau, ypač po matytos Masters of horror serijos „Cigarette Burns”
p.s.
YVA/Sucker punch palyginimas labai ne į temą. Sucker punch paliko žymiai didesnį įspūdį nei The Ward.