Insidious (2011)

Taip pat naujas, praeitų metų, James’o Wan’o, režisieriaus pastačiusio kultinius Saw ir Dead Silence, siaubo filmas Insidious. Wan’as taip pat bus kultinė asmenybė tarp siaubo mėgėjų, nors ir teko matyti jo nelabai vykusį veiksmo filmą Death Sentence, tačiau kai šis vyrukas imasi horror’o, rodos viskas tampa auksu ir Insidious dar kartą tai įrodo.

Formulė gali būt gana paprasta, užuomazga kažkur jau matyta, tam tikrus epizodus galima priskirti kaip įtakotus vieno ar kito žymaus filmo, tačiau visi šie pasvaičiojimai nebetenka prasmės prieš galutinį variantą. Insidious sutraiškė mane kaip vabaliuką, dabar mėginu atsiminti koks filmas paskutinįkart mane taip įbaugino ir turbūt reikia mąstyti keletą metų atgal ir gal net atsigręžti į Azijos kūrybą. Tiesa, per Dead Silence taipogi buvo pilnos kelnės, bet čia Wan’as smarkiai save pranoko.

Paprasti siaubo filmo įrankiai, tačiau meistriškose rankose – tokie veiksmingi. Insidious yra persunktas siaubo. Aš krūpčiojau, gniaužiau kumščius ir buvau pamiršęs kvėpuoti. Akys buvo labai plačios, o ausytės stačios. Link tobulybės dar kilstelėjo fantastikos elementas.

Jei kalbant apie ką čia viskas, tai labiausiai šitas filmas man priminė Poltergeist. Tačiau imant lyginti matosi, kad Poltergeist prieš šitą tampa tik Spielberg’o spalvojimo knygele penkių metų vaikams. Insidious puola paprastai, bet stilingai, tamsiai, plėšriai ir kraupiai iki maksimumo.

Idealaus, nors ir paprasto siaubiako pavyzdys: jis žaidžia mūsų jutimais, dėl ko ypač svarbu atmosfera, kuriai sukurti reikalingas nepriekaištingas ir apgalvotas montažas. Ar nebus tik nufilmuotos medžiagos dėliojimas į vietas svarbiausias tokio patiekalo ingridientas? Tuomet čia ar ten iššokantis snukis nebeatrodo lėkšta ir banalu.
Tikra šėtono išpera. Užmigti buvo nelengva, nakty vėjas plazdeno užuolaidas, iš balkono sklido neaiškūs girgždesiai. Sapnai taipogi po seanso kažkodėl pasitaikė tamsūs ir neramūs. Rodos aš jau nebe vaikas ir siaubo filmą nebe pirmąkart matau, o šitaip dar jie sugeba mane sujaudinti ir sužavėti.

Nenoriu leistis gilesnėn analizėn vien tam, kad nėr čia ką daug šnekėti – reik žiūrėti ir visai nenoriu pagadinti jums to malonumo.
Garantuotai baisiausia ir geriausia iš horror’o ką kol kas mačiau šįmet. Gerai, kad žiūrėjau ne vienas, turbūt širdis būtų sustojus. Bet užteko ir taip. Jei šį helouviną ketinate praleisti su siaubo filmais, – šitas privalo būti jūsų sąraše. Galėsit ir lemputę mažą užsidegt, kad drąsiau būtų.
Nepadės.

10/10