YellowBrickRoad – vienas iš tų dabartinių horror filmų, kur didžioji veiksmo dalis suformuojama iš šimtą kartų matytų klišių, bet paliekama vietos originaliai ar bent jau originalesnei pagrindinės siužeto linijos pabaigai. Tai galima sakyti dalinai kompensuoja filmo trūkumus – aktoriai su savo vaidyba, efektai, laiko tempimas, logikos spragos ir t.t.
Patys pirmieji kadrai, tiksliau priešistorė, bent jau mane, labiausiai ir suintriguoja viso seanso metu. Nors viskas pateikiama foto dokumentikos pavidalu, bet lyg ir bandai įsivaizduoti, kaip visas kaimas vienu metu išžygiuoja į miškus, be jokios priežasties. Turėtų būti įspūdinga, ypač kai filme to neparodoma, tai tam tikra prasme nesugriaunama vizija, kaip dažnai nutinka.
Būna, kad laukiama scena, pamatyta filme, nepateisina lūkesčių (ar dėl režisieriaus profesionalumo stokos, ar finansų trūkumo) ir tuo pačiu sukelia nusivylimą ne tik tuo epizodu, bet ir pačiu filmu. Čia lyg to buvo išvengta, kadangi visas filmo veiksmas palengva artėjo link tos paslapties išaiškinimo, naudojant jau įprastą schemą – grupelė žmonių atvyksta į tam tikrą vietą ir leidžiasi ekspedicijon, kur pirmiausiai susiduria su tarpusavio problemomis ir jų pačių skaičiaus mažėjimu. Tačiau priežastys paliekamos pabaigai.
Pats atvykimas ir ekspedicijos pradžia ne visai tradiciškai prasideda – nuo kino teatro ir ten rodomo seno žinomo filmo. Pirmas pusvalandis, o gal ir ilgiau vertė nuobodžiauti. Antra filmo pusė, kuomet jau pradeda reikštis nepaaiškinami reiškiniai, artėjant ekspedicijos likučiams link geltonojo kelio, priverčia įdėmiau į viską žvelgti. Įspūdingiausios vietos – neaiškaus garso atsiradimas ir netikėtas vieno keliauninko nuprotėjimas ar tai pykčio pasireiškimas, labai vykusiai išpildytas, tarsi pažadinęs ir privertęs įdėmiau sekti įvykius.
Pabaiga filmo kažkuria prasme numeta į filosofines ar tai antgamtines plotmes, nors visumoje nėra, kad ten kažką giliai giliai kapstytų. Tik šiaip keistai užsibaigė tas geltonųjų plytų kelias. Prieš peržiūrą galvojau, kad bus kažkokių sąsajų su Ozo šalies burtininku, bet laimei jų nepastebėjau.
Aktoriai pasirodę filme nieko išskirtinio ir ypatingo, kaip ir dažniausiai būna su filmais, kur į užkampias vietoves atvažiuoja automobilis, prikrautas aukų iš miesto. Tai kaip ir režisierių Jesse Holland, Andy Mitton debiutinis filmas. Iki tobulybės jiems toli, bet tarp šiandieninių horror’ų jis turėtų išsikovoti vietą ir nenueiti visiškai užmarštin.
