Netikėtas, labiau košmarišką sapną primenantis reginys iš Italijos. Nieko nesakantis filmo pavadinimas, tačiau po juo paslėptas manyčiau vienas geriausių šiuometinių gore filmų. Visa eiga praktiškai non-stop taškymasis krauju, kaukuolių knežinimas ir visokių deformuotų, nušiurusių, subjaurotų fizionomijų demonstravimas, nors kaip kontrastas pagrindinis personažas kažkoks kultūristas-manekenas, pastoviai demonstruojantis savo ištreniruotą kūną. Kadangi visi veikėjai tarsi ištraukti iš šiukšlyno, tai ir filmas prilaiko tokią slogią, purviną nuotaiką su dažnai prasimušančiais linksmaisiais potepiais iš kūrėjų nesveikų fantazijų pusės. Pamalonino, kad nepersistengė su skaitmenėmis galimybėmis, šioje srityje išlaikytas subtilumas. Net tokie akivaizdūs ir neužslėpti efektai, čia įkomponuoti, kaip ir buvę. Siužetas toks revenge tipo, kažkokiam mieste su savo tvarka ir frekais. Pagrindinis herojus susideda su blogiu, kad atkeršyti už nužudytą žmoną. Tas kerštas ir tęsiasi visą filmą su daugelyje vietų vis nustebinančiais vaizdiniais. Nors atrodo ir germanų, ir japonų manga gore prižiūrėtos devynios galybės, su kuriais galima būtų lyginti filmo stilistika, bet čia dar kažkas įmaišyta savito, turbūt itališko. Gal artimiausiai siečiau su Schnass‘o ne kuriais gore šedevrais, bet tik nedidele dalimi. Režisieiriaus Emanuele De Santi vardą teks įsidėmėti, nes kažkuria prasme pateisino Fulci ir kitų italų klasikų dėka užtarnautą itališko gore vardą. Mielai dar ateityje pažiūrėčiau panašų reginį, nes siužetas čia kaip ir antrame plane mėtėsi. Nebent kažkam knietės pasilinksminti iš pačių kiečiausių dialogų.