Kaip jau tapo įprasta, į metus keletą kartų sulaukiame išskirtinių dovanų iš Prancūzijos. Kaip ir galima buvo tikėtis, jau klasika tapusio „Inside“ kūrėjai Alexandre Bustillo ir Julien Maury priverčia antrą kartą jiems ploti, už tikrai išskirtinę juostą. Filmo įžanga galima prilyginti įprastam ramiam europietiško filmo braižui. Mergina pradeda dirbti senukų slaugytoja, važinėja po jų namus ir kaip pridera veiksmo minimaliai. Kuomet apsilanko nusenusios ir ant aparatų pajungtos buvusios šokių mokytojos keistai niūriuose namuose, tampa aišku, kad visas veiksmas vystysis toliau būtent čia. Prasidėjus tam įtemptajai filmo daliai, ta europietiškų dramų nuotaika kaipmat išgaruoja. Kažkiek gal pereiname prie tradicinių filmų apie namus su savo paslaptimis, bet reikia pripažinti įvykiai čia pradeda rutuliotis ant tiek netikėtai, kuomet net kartais sunku susivokti ką bežiūri. Tame name ypatingai susipina horror žanrų ar subžanrų detalės, tačiau rezultatas gaunamas teigiamas.

Dar liaupsės režisieriams už labai įtikinamai perteiktą pačio namo vidaus atmosferą, plius ypatingas ir ilgam įsimintinas komponentas – iškamšos. Jos čia tikrai kraupios. O pagrindinis filmo arkliukas sakyčiau balerinos. Jas galima palyginti nebent paėmus „Black swan“ baleriną ir ją sukergus su Silent Hillo seselėmis. Skirtingai nei savo ankstesniame darbe „Inside“ režisieriai su gore elementais elgėsi ne taip tiesmukiškai, viskas atlikta labai subtiliai ir nepalieka po peržiūros tai įsimintina, kaip pavyzdžiui buvo su „Inside“ Tiesa ir pats filmas visiškai skirtingas, neskaitant to kad ir čia viskas vyksta praktiškai viename name.

Tas bandymas vaikščioti po subžanrus ir ieškoti kažko naujo nuteikia, kad ateityje galima sulaukti dar ne vienos įspūdingos juostos iš šio tandemo. Kiekvienas naujas priėjimas prie jau tapusių įprastų horror filmų siužetinių detalių iš ties pradžiugina ir palieka viltį, kad naujų idėjų režisieriams dar ilgai nepritrūks. Filmas net neabejoju kad bus vienas iš pagrindinių pretendentų tarp metų geriausiųjų.