Dark Souls (2010)

Ne taip dažnai aplankančių norvegų horror’ų stengiuosi nepraleist, nes praktiškai be išimties jie sugeba kažkuo nustebinti, ar tai įdomiai atkartoti tradicines žanro klišes pridėdami skandinaviško kino akcentų. Didesnių nusivylimų kaip ir neteko apturėti su norvegais. Tiesa, verta paminėti, kad „Dark Souls” nėra jau toks visai norvegiškas filmas, nes režisierių tandemas César Ducasse ir Mathieu Peteul yra prancūzai, kadaise sukūrę klipą Aphex Twin, vieną sci-fi shortą Cryo, bei 2004 metais pagal Philip. K Dick ekranizavę „Lies inc.” Kokie vėjai juos nupūtė į Norvegiją nelabai aktualu, bet rezultatas gavosi labai skandinaviškas.

Filmas prasideda žudiko su grąžtu rankose išpuoliu. Aišku pirma mintis, kad bus kokia serial killer istorija, leidžianti prisiminti „Driller Killer” , „Toolbox Murder”. Bet veiksmas pradeda suktis visai ne pagal planą. Ir taip praktiškai visą filmą, nuo serial killerio prie maniakų, su lakia fantazija kaip Jefrey Dahmer, toliau gyvieji numirėliai, tada revenge nuotaikos, moksliniai eksperimentai, tai kaipgi be jų, ligoninės, zombių besispjaudančių nafta atakos (tai beje viena labiausiai nustebinusių filmo idėjų), kovos industrinėje aplinkoje ir artėjimas apokalipsės link. Kaip galima suprasti, režisieriai siužetą sukonstravo iš daugybės horror žanrų skiaučių ir tai jiems visai neblogai pavyko. Didžiausiu filmo minusu įvardinčiau įtampos stoką ir pagailėta gąsdinančių vietų, kurių čia galėjo būti apstu ir tai būtų padėję filmui tapti impulsyvesniu. Čia nors ir visko daug, bet nuobodžių duobių režisieriams išvengti nepavyko, priedo biudžetas matėsi ne toks ir mažas surinktas. Na bet tarkim tai europietiškas kinas ir negali pykti jei žmonės užsimano kartais giliai susimąstę paspoksoti į tuštumą.

Už patį siužetą kūrėjams galima paploti. Retai pasitaiko tokių sąlyginai paprastų, bet orginalių siužetų, su daugybe užuominų kitiems darbams. Kad ir naujų idėjų stokojantiems zombie filmams tai galėtų būti stimulas sukurti kažką novatoriškesnio bei pradėti naują zombie kino erą.