Vėl šis bei tas orginalesnio iš Prancūzijos, tik čia nieko panašaus neišvysime, kaip „Martyrs”, „Frontiers” ir panašaus kalibro filmuose. Čia bandymas su minimaliu siužetu perkelti mus į paslaptingą, kruviną ir saldų giallo pasaulį. Nors pagal pačią filmo estetiką tokias juostas, kurių palaipsniui spėju atsiras ir daugiau, gal tiesiog priskirti neo giallo žanrui. Neperseniausiai stebino italų „Amer” (2009), dar seniau lenkiškieji trashai „Fantom Killer”, o „Blackaria” manyčiau savo užmanymu rastų vietą kažkur per vidurį tarp šių gan skirtingų filmų.
Istorija sukasi sapno, seksualinių fantazijų fone, kur filmo siužetas ar klausimas, kas ir kodėl žudė, praktiškai nuplaukia į antrą planą, o stebint visą šią giallo pasaką belieka mėgautis maloniai nuteikiančia atmosfera, prie kurios labai daug prisidėjo electro stiliaus garso takelis, pereinantis į dark ambientus ir atvirkščiai. Kaip ir pridera, režisieriai sugeba pateikti ryškias spalvas, pjaustymo scenas, kaip vienas iš firminių giallo įvaizdžio elementų čia išpildytos ypač kokybiškai, su visomis smulkmenomis ir svarbiausiai niekuo nenusileidžia geriausioms klasikinėms žanro scenoms. Erotinė filmo pusė pateikiama be galo saikingai ir manyčiau tuo klausimu priimtas be galo teisingas sprendimas, nepereinant į softcorą, tuo tarsi išlaikant viso filmo metu iš ekrano sklindantį seksualumą. Filmo siužetas prasideda kuomet naktį mergina negalėdama užmigti dėl aukštu aukščiau esančiame bute sklindančio triukšmo, nusprendžia užlipti sudrausminti kaimynų, bet patenka į vykstančią keistoką sekso orgiją. Jai šeimininkė pasiūlo prisijungti, tačiau nepasidavusi įkalbinėjimams sprunka, o sekančią dieną gailisi dėl savo kvailo poelgio. Nusprendžia grįžti į tą patį butą. Nuo tada ir prasideda paslaptinga sapno formos istorija su krūva lavonų…
Filmas manau įspūdžio nepadarys privengiantiems mažabiudžetinių juostų, nes to visiškai paslėpti režisieriams nepavyko, bet tai pridėjo tam tikro žavesio, tarsi primindami, kad va pažiūrėkit, kaip mes sugebėjome iš nieko sukurti puikų reginį. Belieka konstatuoti, kad tokie filmai retai sukuriami, tik deja jie lieka neįvertinti ir greitai užmirštami. Režisieriai Francsois Gaillard ir Christophe Robin niekuo rimtesniu neo giallo fronte ir apskritai kine pasižymėję nebuvo.
