Sleep Tight (2011)

Filmą siaubo kategorijai gal ir per drąsu priskirti, bet kadangi siužetas sukurta trenktų ispanų, o jį režisavo, pats Jaume Balaguero, užsitarnavęs pagarbą iki mirties tokiais filmais, kaip Rec ar Fragiles, tai nusprendžiau, kad jis tikrai vertas siaubas.lt blogo. Jau per pirmąsias dešimt ar mažiau minučių atskleidžiamas siužeto pagrindas ir tampa aišku, kuria linkme čia viskas vyks. Galima palyginti dažnai pasitaikančius filmus, kuomet ar tai pagrobiami žmonės ir kažkur kankinami, ar tai brutaliai terorizuojami. Čia viskas vystosi labai estetiškai, be jokios akivaizdžios prievartos, bet tas visas sterilumas daro filmą gal net žiauresniu, nei mums dažniausiai pateikinėja kiti režisieriai savo darbuose, apie nesveikas meiles.

Čia vystoma meilės meilės istorija tik iš vienos pusė,  tarp daugiabučio namo kiemsargio ar tai prižiūrėtojo ir žavios merginos gyvenančios tame name. Aktorių vaidyba pasirodė tobula, kas matyt ir prisidėjo, kad filmas sužiūrėtas visiškai neatitraukiant akių nuo ekrano. Nors kiemsargio personažas ir nelabai panešėjo į pamišusio maniako išvaizdą, bet tai tikriausiai ir išėjo į naudą. Eiliniai, paprasti, paslaugūs, besišypstantys žmogeliai, esanti visur aplink mus yra žymiai pavojingesni, nei koks nemalonaus žudikiško veido tipas, nes iš jų paprasčiausiai nežinai ko laukti, negali įsivaizduoti, kokios nesveikos svajonės juos yra apėmusios. Nesiplečiant apie pačią istoriją, kurioje visai nepasitaikė laiko duobių, ar tai režisieriaus talentas neleido jų pajusti, verta paminėti, kad finišas paliktas idealus, be jokio bereikalingo seilėjimosi. Viskas paprasta, žiauru ir aišku. Iš filmo ir buvo galima tikėtis kažko panašaus, jau vien dėl režisieriaus ir kad  jam bus teikti aukščiausi įvertinimo balai. Pats filmo siužetas ir pateikimas, savaime aišku, kad išlikęs toje ispaniškoje filmų dvasioje, tik kažkuom priminė tą Alex de Iglesia buitinės tematikos filmus. Kuomet siužetas pulsuoja tokiu dideliu tempu, kad nespėji net suvokti, jog visa aplinka ir užmanymas ant tiek paprasti, kas greičiausiai ir palieka tą nusistebėjimo jausmą.

Galima drąsiai konstatuoti, kad ispanai dar eilę metų mus stebins savo originaliai pateikinėjamais siužetais, tiek horror, tiek ir kituose žanruose. Jie nesikartoja ir į viską žvelgia lengvai, nesivaikydami banalumo, ar jau komerciškai pasitvirtinusių siužetų, bei nebijo leisti į naujus ieškojimus, kur lobiai slypi visai greta, tik bereikia labiau apsidairyti aplinkui… O filmo moralas – prieš einant miegoti, nepatingėti pasilenkti ir žvilgtelėti po lova. Ypač tai pravartu daryti moterims.