Režisierių Robin Hardy dabar bus galima sieti su viena iš keistesnių, netgi mistiškesnių istorijų kine. Retas atvejis, kai režisierius po trisdešimt septynerių metų sumąsto susukti savo pirmojo filmo antrą dalį, kuomet per visą tą laikotarpį sugebėjo suregzti tik vieną filmą. Kulto „Wicker man“ (1973) pristatinėti nereikia, negana to, kad dar ir Holivudas su N.Cage padarė jo remeiką. Prieš „Wicker tree“ peržiūra aišku buvo naivu tikėtis, kad režisierius sugebės pakartoti pirmojo filmo sėkmę, tačiau nusivilti taipogi nebuvo kuo. Viskas daugiau mažiau normos ribose.
Istorija panaši. Religija, paslaptingas keltų palikuonių kultas nuošalioje vietovėje Škotijoje. Aukų rolės šįkartą atitenka Jėzaus vaikams iš Teksaso (country dainininkei ir kaubojui), bandantiems atvesti į teisingą kelią tamsuolius škotus. Visa aplinka, gamtos vaizdai iš kurios tarsi sklinda senasis folk muzikos garsas, retkarčiais įspūdingai sudrebinantis slenkančius veiksmo kadrus, tikėjimo ir pamišimo išpuoliai, tarsi atkartoti iš „Wicker man“, tačiau tai visiškai netrukdo mėgautis reginiu. Retkarčiais atrodo, kad abu filmus žiūri vienu metu, kuomet prisiminimai ir palyginimai susipina su vaizdais ekrane, gaunasi visai įdomus rezultatas ir visiškai neerzinantis, kaip dažniausiai nutinka panašiais atvejais. Dar nejučia iškilo ir ne per seniausiai matytas „Kill list‘, kur taipogi teko susidurti su paslaptingaisiais britų saloje tykančiais kultais ir manyčiau esminis tarp jų skirtumas, kuomet prieinama prie paslapties – brutalume. „Wicker tree“ praktiškai jo nėra, viskas atlikta žiauriai, tačiau bandant pateisinti, iškeliamas nemirštantis senasis tikėjimas, visiškai nesureikšminant ir nesimėgaujant mirties scenomis. Tai tarsi savaime suprantama įvykių seka.
Bandant filmą sukritikuoti ar menkinti, galima rasti eilę silpnokai išpildytų scenų, logikos trūkumo, per didelio naivumo, kad ir iš jankių pusės. Bet žiūrint visi tie minusai pasilieka antrame plane ir paprasčiausiai besimėgauji paprastu, kažkuria prasme mielu reginiu. Manyčiau ir neofolkerių visuomenės atstovai išsimarginę runomis, turėtų taipogi nespjauti į antrąjį R.Hardy bandymą sukurti jiems kultinį filmą. Gražus gestas, kad pakviestas bent vienai scenai nusifilmuoti jau visiškai susenęs Christopher Lee, be kurio „Wicker man” tikrai nebūtų toks, koks buvo. Jo kaip ir pakaitalas „Wicker tree” Graham McTavish, tikrai neperspjovė Ch.Lee savo aktoriniais pamišimo sugebėjimais.
