Po beveik dviejų dešimtmečių pertraukos „Friday the 13th“ franšizė pagaliau sugrįžo. 2026 m. spalio 15 d. JAV „Peacock“ platformoje iškart pasirodė visos aštuonios naujojo siaubo serialo „Crystal Lake“ serijos. Tiesa, šį kartą sulaukėme ne dar vieno filmo apie ledo ritulio kaukę dėvintį žudiką, o studijos A24 sukurtos priešistorės, kurioje visas dėmesys skiriamas Jason’o Voorhees’o motinai Pamelai.
Prisipažinsiu, mintis apie dar vieną garsios siaubo franšizės priešistorę iš pradžių didelio entuziazmo nekėlė. Atrodo, Holivudas jau baigia išnarstyti kiekvieno legendinio žudiko vaikystę, šeimą ir psichologines problemas. Bet „Crystal Lake“ turi vieną rimtą kozirį: užuot visą dėmesį skyręs Jason’ui Voorhees’ui, serialas pasakoja apie jo motiną Pamelą, kurią vaidina Linda Cardellini.
Apie ką serialas?
Veiksmas nukelia į aštuntojo dešimtmečio pradžią, kai Crystal Lake stovykloje įvyksta tragedija. Jaunasis Jason’as nuskęsta ežere, o jo motina Pamela niekaip nesugeba susitaikyti su sūnaus netektimi. Ji įsitikinusi, kad vaikas vis dar kažkur gyvas.
Tuo metu miestelyje pradeda dėtis keisti dalykai, daugėja žiaurių mirčių, o į paviršių pamažu kyla tamsios Voorhees’ų šeimos paslaptys.
Linda Cardellini yra didžiausias serialo privalumas
Jeigu reikėtų išskirti vieną dalyką, dėl kurio „Crystal Lake“ vertas dėmesio, tai būtų Linda Cardellini. Jos Pamela nėra tiesiog pakvaišusi moteriškė, pasiruošusi visus išskersti dėl savo sūnaus. Iš pradžių matome mylinčią, gyvenimo gerokai aplamdytą motiną, kurios skausmas palaipsniui virsta kažkuo gerokai baisesniu.
Įdomu ir tai, kad jaunasis Jason’as čia vaizduojamas visai kitaip nei įprasta. Tai ne monstras su mačete, o pažeidžiamas, kitų vaikų užgauliojamas berniukas. Toks požiūris suteikia istorijai daugiau emocinio svorio, nors galima ginčytis, ar tikrai reikėjo taip smulkiai aiškinti vieno garsiausių siaubo žudikų praeitį.
Kraujo netrūksta, bet tempas kartais erzina
Vienas geresnių „Crystal Lake“ dalykų yra tai, kad kūrėjai nepamiršo, kokiai franšizei priklauso. Čia netrūksta žiaurių nužudymų, kraujo, kūno žalojimo ir praktiškai sukurtų specialiųjų efektų. Kai kurios scenos atrodo tikrai šlykščiai, gerąja siaubo filmų prasme.
Serialas taip pat kupinas nuorodų į originalius filmus. Sugrįžta pažįstamos vietos, personažai, muzikiniai motyvai ir ta specifinė senųjų „slasherių“ atmosfera. Ypač smagu, kad kūrėjai nebandė visko paversti pernelyg rimtu, prestižiniu siaubo kūriniu. Čia yra vietos ir juodam humorui, ir tyčia absurdiškoms situacijoms.
Vis dėlto ne viskas taip gražu. Aštuonios serijos tokiai istorijai atrodo kiek per daug. Viduryje siužetas gerokai sulėtėja, atsiranda antraeilių veikėjų ir papildomų siužeto linijų, kurios ne visada atrodo reikalingos. Kartais norisi, kad serialas mažiau aiškintų ir tiesiog leistų mėgautis tuo, dėl ko žiūrime „Friday the 13th“.
Dar vienas ginčytinas sprendimas yra bandymas suteikti Jason’o istorijai naujų paaiškinimų. Ne visos kūrėjų idėjos vienodai įtikina, o kai kurie atskleidimai gali rimtai suerzinti ilgamečius franšizės gerbėjus. Juk dalis Jason’o žavesio visada buvo jo paslaptingumas. Ar tikrai būtina viską išaiškinti iki paskutinės smulkmenos?
Verdiktas
„Crystal Lake“ nėra nepriekaištingas serialas ir tikrai ne kiekvienas „Friday the 13th“ gerbėjas liks patenkintas kūrėjų pasirinkta kryptimi. Tačiau tai kur kas įdomesnis bandymas atgaivinti franšizę nei eilinis senos istorijos perdirbinys.
Linda Cardellini puikiai tinka Pamelos vaidmeniui, kruvinų scenų pakanka, o nostalgiška atmosfera primena laikus, kai siaubo filmams nereikėjo sudėtingų siužetų, kad būtų smagu juos žiūrėti.
Gaila tik, kad kūrėjai kartais pernelyg įsijaučia į savo kuriamą mitologiją ir pamiršta paprastą dalyką: ne į visus klausimus reikia atsakyti.
Vertinimas: 7/10. Neblogas, vietomis tikrai smagus sugrįžimas į Crystal Lake, kuriam būtų pravertę šiek tiek mažiau kalbų ir daugiau mačetės darbo.
