Kai kalbame apie geriausius siaubo filmus, dažniausiai prisimename tuos pačius pavadinimus: „The Conjuring“, „Hereditary“, „Sinister“ ar „The Exorcist“. Tačiau siaubo žanras turi gerokai daugiau ką pasiūlyti. Kartais įdomiausi filmai pasirodo beveik nepastebėti, be didžiulių reklaminių kampanijų ir milijoninių biudžetų.
Šį kartą nusprendžiau atrinkti dešimt mažiau žinomų siaubo filmų, kurie, mano nuomone, nusipelno gerokai daugiau dėmesio. Čia rasite ir psichologinio siaubo, ir antgamtinių istorijų, ir tikrai neįprastų siaubo filmų. Ne visi šie filmai tiks kiekvienam, tačiau būtent tuo jie ir įdomūs.
- Caveat (2020)
Vienas iš tų filmų, kuriam nereikia didelio biudžeto, kad priverstų žiūrovą jaustis nejaukiai.
Istorija pasakoja apie vyrą, kuris sutinka už pinigus prižiūrėti psichologinių problemų turinčią moterį nuošaliame name, esančiame saloje. Tačiau darbas turi vieną absurdišką sąlygą: jis privalo dėvėti odinį diržų įtaisą su grandine, ribojančia jo judėjimą namuose.
Skamba kvailai? Galbūt. Tačiau būtent iš tokios keistos situacijos režisierius sugeba sukurti itin slogią atmosferą.
Man „Caveat“ išsiskiria tuo, kad čia baimė kuriama ne nuolatiniais išgąsdinimais, o tyla, tamsiais koridoriais ir jausmu, kad kažkas nuolat stebi. Kai kurios scenos tokios nejaukios, kad net nenorisi žiūrėti į ekraną.
Kam rekomenduoju: mėgstantiems lėtą, klaustrofobišką ir atmosferinį siaubą.
- A Dark Song (2016)
Jeigu nusibodo filmai apie demonus, kuriuose viskas apsiriboja rėkimu, kryžiais ir skraidančiais baldais, „A Dark Song“ gali maloniai nustebinti.
Po sūnaus mirties moteris pasamdo okultizmo specialistą, kad šis padėtų atlikti sudėtingą ritualą. Jie užsidaro nuošaliame name ir pradeda ilgą, fiziškai bei psichologiškai alinantį procesą, kurio pasekmių nė vienas iki galo nesupranta.
Labiausiai čia patinka pats požiūris į okultizmą. Ritualai vaizduojami ne kaip keli lotyniški žodžiai ir staiga pasirodęs demonas, o kaip ilgas, pavojingas ir sekinantis užsiėmimas.
Filmas vystosi lėtai, tačiau jo atmosfera vis stiprėja. O finalas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl šį filmą įtraukiau į sąrašą.
Kam rekomenduoju: mėgstantiems mistiką, ritualus ir rimtesnį antgamtinį siaubą.
- The Borderlands / Final Prayer (2013)
Prisipažinsiu, „found footage“ žanras jau seniai perpildytas vienas į kitą panašiais filmais. Tačiau „The Borderlands“ yra vienas iš tų retų atvejų, kai ši filmavimo technika iš tiesų pasiteisina.
Vatikano atsiųsta tyrėjų grupė atvyksta į atokioje Anglijos vietovėje esančią bažnyčią ištirti pranešimų apie tariamai vykstančius stebuklus. Tyrėjai įrengia kameras ir bando išsiaiškinti, ar čia iš tikrųjų dedasi kas nors antgamtiško.
Iš pradžių viskas primena eilinį paranormalų tyrimą, tačiau istorija pamažu pasuka gerokai tamsesne kryptimi.
Didžiausia filmo stiprybė – gebėjimas išlaikyti paslaptį iki pat pabaigos. O apie finalą galiu pasakyti tik tiek: tai vienas įsimintinesnių šio žanro pavyzdžių.
Kam rekomenduoju: „The Blair Witch Project“, religinių paslapčių ir dokumentinio stiliaus siaubo gerbėjams.
- Anything for Jackson (2020)
Šis filmas turi vieną įdomiausių siužeto idėjų visame sąraše.
Pagyvenusi pora, negalinti susitaikyti su anūko mirtimi, pagrobia nėščią moterį. Jų tikslas – atlikti atvirkštinį egzorcizmą ir perkelti mirusio berniuko sielą į dar negimusį kūdikį.
Vien iš tokio sumanymo galima suprasti, kad nieko gero iš šio eksperimento neišeis.
„Anything for Jackson“ puikiai derina juodąjį humorą su tikrai šiurpiais antgamtiniais epizodais. Iš pirmo žvilgsnio nekalti senukai čia tampa neįprastais siaubo filmo veikėjais, o istorija nuolat pateikia naujų nemalonių staigmenų.
Tai vienas iš tų filmų, kurie įrodo, jog net ir nuvalkiotą apsėdimo temą galima pateikti originaliai.
Kam rekomenduoju: ieškantiems demoniško siaubo su netikėtais siužeto posūkiais ir juoduoju humoru.
- The Devil’s Candy (2015)
Siaubas, sunkusis metalas ir demoniškos jėgos. Skamba kaip gana keistas derinys, tačiau čia jis veikia stebėtinai gerai.
Menininkas su žmona ir dukra persikelia į naujus namus Teksase. Netrukus vyrą pradeda kankinti keistos vizijos, kurios persikelia ir į jo tapomus paveikslus. Tuo pat metu su namu susijęs pavojingas nepažįstamasis kelia vis didesnę grėsmę šeimai.
Filmas pasižymi niūria atmosfera, stipriu garso takeliu ir tikrai įsimintinu Pruitto Taylor’o Vince’o vaidmeniu.
Man labiausiai patinka tai, kad „The Devil’s Candy“ nesistengia dirbtinai ištempti istorijos. Jis trumpas, intensyvus ir neturi daug nereikalingų scenų.
Kam rekomenduoju: psichologinio ir demoniško siaubo gerbėjams, ypač mėgstantiems sunkesnę muziką.
- The Vigil (2019)
Religinis siaubas kine dažniausiai siejamas su krikščionybe, egzorcizmais ir demonais. „The Vigil“ pasuka kiek kitu keliu ir remiasi žydų tradicijomis bei folkloru.
Pagrindinis veikėjas Jakovas sutinka už pinigus per naktį budėti prie mirusio žmogaus kūno. Iš pradžių tai atrodo kaip paprastas darbas, tačiau senas namas, keisti garsai ir nepaaiškinami reiškiniai greitai pakeičia situaciją.
Filmas beveik visas vyksta viename name, todėl atmosfera tampa vis labiau slegianti.
Vertinu tokius siaubo filmus, kurie nebando kopijuoti visų iki šiol matytų egzorcizmo istorijų. „The Vigil“ turi savitą mitologiją ir sugeba išgąsdinti gana paprastomis priemonėmis.
Kam rekomenduoju: religinių siaubo filmų ir antgamtinių istorijų mėgėjams.
- Pontypool (2008)
Ar įmanoma sukurti įdomų siaubo filmą apie epidemiją beveik neišeinant iš radijo stoties? „Pontypool“ įrodo, kad tikrai įmanoma.
Mažo Kanados miestelio radijo laidų vedėjas eilinės transliacijos metu pradeda gauti vis keistesnius pranešimus apie gatvėse vykstančius smurto protrūkius. Iš pradžių situacija atrodo kaip masinė panika, tačiau netrukus paaiškėja, kad mieste plinta kažkas gerokai neįprastesnio.
Svarbiausia šio filmo dalis – ne tai, ką matome, o tai, ką girdime ir įsivaizduojame.
„Pontypool“ man yra puikus pavyzdys, kaip gera idėja ir stiprūs dialogai gali būti svarbesni už specialiuosius efektus. Be to, filmas pasiūlo labai originalų požiūrį į užkrato temą.
Kam rekomenduoju: mėgstantiems originalias idėjas, psichologinę įtampą ir nestandartinius zombių filmus.
- The Deeper You Dig (2019)
Šis mažo biudžeto nepriklausomas siaubo filmas yra geras priminimas, kad kūrybiškumui milijonų nereikia.
Po tragiško įvykio dingsta paauglė mergina. Jos motina, uždarbiaujanti būrimais kortomis, pradeda ieškoti atsakymų, o netoliese gyvenantis vyras vis labiau grimzta į kaltę ir košmariškus išgyvenimus.
Įdomiausia tai, kad filmą sukūrė ir pagrindinius vaidmenis atliko viena šeima. Nepaisant kuklaus biudžeto, kai kurios scenos atrodo gerokai įtaigesnės nei brangiuose Holivudo siaubo filmuose.
Čia nesitikėkite nuolatinio veiksmo. Tai niūrus, vietomis keistas pasakojimas apie netektį, kaltę ir ribą tarp gyvųjų bei mirusiųjų.
Kam rekomenduoju: vertinantiems nepriklausomą kiną ir lėtesnį psichologinį siaubą.
- Deadstream (2022)
Po tiek niūrių ir rimtų filmų norisi kažko linksmesnio, tačiau vis dar pakankamai šiurpaus.
„Deadstream“ pasakoja apie susikompromitavusį interneto turinio kūrėją, kuris, norėdamas susigrąžinti populiarumą, nusprendžia tiesiogiai transliuoti naktį apleistame name, garsėjančiame paranormaliais reiškiniais.
Žinoma, netrukus paaiškėja, kad namas nėra toks tuščias, kaip atrodė.
Šis filmas gana vykusiai pašiepia šiuolaikinius influencerius, jų desperatišką dėmesio vaikymąsi ir kvailus internetinius iššūkius.
Labiausiai stebina tai, kaip natūraliai čia susipina komedija ir siaubas. Vieną akimirką juokiesi iš pagrindinio veikėjo idiotizmo, kitą jau lauki, kas iššoks iš tamsos.
Kam rekomenduoju: mėgstantiems „Evil Dead“ stiliaus siaubo komedijas ir „found footage“ filmus.
- The Blackcoat’s Daughter (2015)
Pabaigai palikau filmą, kuris tikrai netiks nekantriems žiūrovams, tačiau atmosferinio siaubo mėgėjams gali tapti puikiu atradimu.
Per žiemos atostogas dvi merginos lieka beveik tuščioje internatinėje mokykloje, nes jų nepaima tėvai. Kol viena bando suprasti, kas vyksta, kita pradeda elgtis vis keisčiau. Tuo pat metu vystoma ir atskira paslaptingos jaunos moters istorija.
Režisierius Osgood’as Perkins’as, vėliau sukūręs ir „Longlegs“, čia demonstruoja savo pomėgį šaltai, niūriai ir nerimą keliančiai atmosferai.
Tai filmas, kuriame beveik kiekviena scena atrodo persmelkta kažkokio nepaaiškinamo blogio. Istorija dėliojama iš lėto, o jos prasmė atsiskleidžia tik vėliau.
Kam rekomenduoju: mėgstantiems „slow burn“ siaubą, paslaptingas istorijas ir niūrią atmosferą.
Pabaigai
Geras siaubo filmas nebūtinai turi būti garsus, brangus ar perpildytas specialiųjų efektų. Kartais pakanka vieno nejaukaus namo, kelių įtikinamų aktorių ir originalios idėjos, kad filmas įsimintų ilgam.
Iš šio dešimtuko pirmiausia rekomenduočiau „Caveat“, „A Dark Song“ ir „The Borderlands“. Jie labai skirtingi, tačiau visi trys puikiai parodo, kiek daug galima pasiekti kuriant įtampą ir paslaptį.
O jeigu norisi kažko lengvesnio ir linksmesnio, rinkčiausi „Deadstream“.
Tikiuosi, šiame sąraše rasite bent keletą dar nematytų filmų, kurie nusipelno vietos jūsų peržiūrų sąraše.
