Po ne itin sėkmingų ankstesnių „Resident Evil“ ekranizacijų prie franšizės vairo stojo „Barbarian“ ir „Weapons“ režisierius Zach’as Cregger’is. Ir panašu, kad šįkart pasirinkta teisinga kryptis – mažiau veiksmo, daugiau siaubo, kraujo ir juodojo humoro.
Siužetas pasakoja apie kurjerį, kuriam pavedama pristatyti siuntinį į atokioje vietovėje esančią ligoninę. Tačiau paprasta užduotis greitai virsta kova dėl išlikimo, kai prasideda infekcijos protrūkis, o aplink ima siautėti mutavusios pabaisos.
Cregger’is nesistengia pažodžiui perkelti kurio nors žaidimo į kino ekraną. Vietoj to jis kuria savarankišką istoriją, išlaikydamas svarbiausius „Resident Evil“ elementus – slogią atmosferą, nežinomybės jausmą, šiurpius monstrus ir nuolatinę įtampą. Filme netrūksta kruvinų scenų bei netikėtų išgąsčių, tačiau siaubas kuriamas ne vien jais.
Vienas stipriausių filmo kozirių – pagrindinį vaidmenį atliekantis Austin’as Abrams’as. Jo personažas nėra eilinis bebaimis herojus, o veikiau nervingas, kiek nerangus žmogus, patekęs į visiškai beprotišką situaciją. Būtent tai suteikia istorijai tikroviškumo, o vietomis ir visai neblogo humoro.
Filmas trunka apie 90 minučių, todėl veiksmas vyksta sparčiai, be nereikalingų dialogų ar ilgų aiškinimų. Pabaisos atrodo įtikinamai, aplinka purvina ir niūri, o garso efektai bei vizualinė pusė geriausiai atsiskleidžia didžiajame ekrane.
Vis dėlto ne viskas pavyko idealiai. Antroje filmo pusėje kiek prarandamas nenuspėjamumas, o istorija vis labiau primena vieną po kitos sekančias veiksmo scenas. Finalas taip pat gali nuvilti tuos, kurie tikisi stipresnės atomazgos.
Verdiktas: „Resident Evil“ pagaliau labiau primena siaubo filmą nei eilinį veiksmo trilerį su zombiais. Zach’as Cregger’is pasiūlo savitą, kruviną ir pakankamai įtemptą franšizės interpretaciją, kuri galbūt nepatiks ištikimiausiems žaidimų gerbėjams, tačiau siaubo mėgėjų dėmesio tikrai verta.
